• Autorius: Vidas Jankauskas

---

“Viskas, ką tik gali įsivaizduoti, yra tikra” – Pablo Picasso

Būtent.

Mūsų įsivaizduojama tikrovė ir yra tai.

Įsivaizduojama tikrovė.

Meniškai, vaizdžiai, šviesiai, dramatiškai arba ne- blankiai ir nuobodžiai, net rūsčiai įsivaizduojama tikrovė.

Siaubo filmai irgi yra menas.

Atrodytų, žmonija tiek išdrąsėjusi šiandien- mūsų nebegąsdina klaikiausi katastrofų, avarijų, įvairiausių nelaimių vaizdai, transliuojami visais įmanomais kanalais- priešingai, mielai jais dalinamės. Net populiaru kurti įvairiausių “feilų” kompiliacijas youtube- tik “mėsą”: žūstančius motociklininkus, krentančius lėktuvus, sraigtasparnius, įspūdingesnius eismo įvykius ir šiaip buitines traumas.

O juk dar 1895 m. broliai Lumieres  trumpučiu (50 s), juodai baltu, begarsiu dokumentiniu “Traukinio atvykimu” pirmiesiems kino žiūrovams sukeldavo paniką: šie gūždavosi kėdėse, bėgdavo iš kino ar bandydavo kitaip slėptis nuo nesustabdomai artėjančio garvežio. Va šis kinematografijos šedevras, žemiau- turėkite omenyje, kad tai surežisuoti “dokumentiniai” kadrai- visi veikėjai ekrane yra brolių Lumieres statytiniai, instruktuoti nekreipti jokio dėmesio į kamerą:

 

 

Laimei, nepuolei nuo traukinio slėptis...nes toliau ramiai sau skaitai čia.

Kodėl turėtum?

Esame užgrūdinti, persistimuliavę, šiais laikais matę visko tiek, kad kažkoks nykus užpraeito amžiaus “traukinio atvykimas” tesukelia pašaipą. Net vaikams.

Tik kad va, kasdien sutinku tiek žmonių, kurie, nors ir nebijo atvažiuojančių traukinių, nerimauja ir net paniškai  bijo savo pačių meistriškai surežisuotų vaizdinių. Minčių. Įsivaizduotų pasekmių. Problemų.

Broliai Lumieres net nesapnavo, kad šiuolaikinis (jiems- ateities) žmogus taip meistriškai režisuos savo baimes.

Pavyzdžiui, bijantys “viešai kalbėti” individai prisikuria tokių siaubo scenarijų, jog jiems ir Hitchcock’as pavyzdėtų: įsivaizduoja savo “susimovimą” prieš auditoriją ryškiai ir 3D- salę paliekančius žmones, pasipiktinimo šūksnius, patyčias, į sceną skriejančius kiaušinius ar po kojomis prasiveriančias praktiškai peklos gelmes.

Natūralu, kad tik išsižioję, ten ir prasmenga.

Kiti va, nuolat nerimauja dėl pinigų stygiaus, ir nors yra ir pavalgę, ir apsirengę, ir turi pastogę, piešia sau siaubingus ateities scenarijus konteineriuose, ar prieglaudose, kur juos skriaudžia sadistiškai nusiteikę, įmitę prižiūrėtojai. It kokie sadamai huseinai. Ar šiaip, gatvėje pašaipiai kalbina gerokai labiau prakutę, pagaliau “pasikėlę” giminaičiai.  Ar bendradarbiai. Košmaras.

Hipochondrikai su siaubu, itin ryškiai, įsivaizduoja, kas jų laukia toliau, kai tik nusistato eilinę diagnozę, sau- intensyvėjantys negalavimai, skausminga, lėta mirtis, gangrenuojančios galūnės, nepakeliami skausmai, perpildytos ligoninės, paralyžius, koma, kurios metu jie išlieka visiškai sąmoningi ir t.t.

Ar verta tęsti?

 

# 6 Žirgu per pomidorus

Dar Markas Twain’as yra tiksliai pastebėjęs- “daug nelaimių įvyko mano gyvenime, laimei, tik kelios jų- iš tikrųjų”.

Vienas iš efektyviausių būdų nustoti nerimauti dėl keleto “tikrų” ir daugybės įsivaizduojamų mūsų problemų- kūrybiškai įsivaizduoti jas pagaliau kitaip.

Ne kaip eilinį siaubo scenarijų, o pavyzdžiui, taip:

 

 

Jei tai būtų skulptūra?

Leisk sau įsivaizduoti skulptūrą, monumentą konkrečiai tavo problemai įamžinti. Ką ji vaizduotų? Kokio dydžio ji būtų? Granitas, molis, gipsas, ar įmantri šiuolaikinė instaliacija? Kur ši skulptūra stovėtų? Padidink, sumažink, pakeisk skulptūroje vaizduojamą herojų, įvairiais būdais pakoreguok skulptūrą taip, kad vien žvilgtelėjęs į ją, imtum mintyse prunkšti. Ar bent jau naujai suvoktum problemą.

Wikipedia commons

 

Jei tai būtų paveikslas?

Edward’o Munch'o “Šauksmas”- tik vienas iš  n variantų, gal tavo problemai įamžinti geriau tiktų karikatūra, ar šaržas, ar komiksų juosta, o gal didžiulė it Saukos drobė? Ką išvystum tame paveiksle? Įsivaizduok tiksliai, it apžiūrinėtum šį šedevrą galerijoje. Sutirštink spalvas, arba priešingai, leisk joms išblukti. Kas keičiasi?

Jei tai būtų eilės?

Imk ir surašyk keletą posmelių. Sarkastiškai, ironiškai, pakiliai arba hiperbolizuotai niūriai- tinka viskas, net hegzametras ar vaikiškos eilės. Mes visi poetai, tik ne kiekvienas tai žinom.

Haiku?

Kodėl gi ne? “Turiu problemą | nes neturiu kitų | tik ar tikrai turiu? | ką dar galiu turėti?

 

O jei “muilo operos” scenarijus?

Vaje, pagalvok, kaip tavo problema duotų peno eilinei “Moterys meluoja geriau”, “Vergė Izaura” ar “Sostų karų” serijai? Išsisėmę scenaristai garantuotai dėkotų už tokius siužeto posūkius. Parepetuok mintyse keletą epizodų- lai su tavo problema ekrane susiduria koks valdovas ar drakonų motina- įdomu, kaip gerai jiems seksis? Labai gali būti, kad problema po “muilo operos” papimpinimų tau pasirodys kitaip.

 

Galima ir dar paprasčiau

Įsigilink, kaip įsivaizduoji vieną ar kitą savo problemą, dažniausiai: ką matai, girdi ir jauti, apie ją galvodamas? Ar vaizdai statiški, ar savo minčių ekrane matai tikrus 3D serialus? Leisk sau išvysti visa tai, ką matai, galvodamas apie “problemą”, tik truputį toliau nuo savęs. Ir dar truputį toliau. Įsitikink, kad matai viską ne savo akimis, bet matai save, iš šalies, kaip epizodo veikėją.  Įrėmink visą vaizdą pašto ženklo dydžio kvadratėlyje, prašviesink spalvas, pritildyk garsus, arba priešingai, pagarsink, pagreitink ar sulėtink veiksmą, tik švyst ir nutolink tą pašto ženklą kažkur toli toli, kad jį vos matytum... ir?

Jei gerai įsijausi, tavo būsena- eilinį kartą galvojant apie problemą- pasikeis.

Į gera!

Paprasta.

Kaip sakydavo dr. Bandleris: jei žinai, kad kada nors juoksiesi iš savo dabartinės “problemos”... ko lauki?

Pasijuok dabar.

O jei manai, kad tokie vaizduotės žaidimai nieko verti- ir toliau kankinsi save savo paties sukurtais siaubo scenarijais, tiksliau, žaisi tuos pačius vaizduotės žaidimus taip, kaip esi įpratęs- leisk priminsiu, ką yra šauniai pasakęs André Breton, bene pirmasis siurrealizmo teoretikas:

“Žmogus, negalintis įsivaizduoti žirgo, šuoliuojančio ant pomidoro, yra idiotas”.

Negi čia apie tave?

Ne.

Einu lažybų, kad lengvai gali įsivaizduoti save, ant žirgo, šuoliais skriejantį per visas savo problemas, kurias aiškiai įsivaizduoji it didžiulius raudonus, kiek pernokusius pomidorus su pavytusiais, truputį patamsėjusiais žaliais koteliais ir kur ne kur užklijuotais augintojo lipdukais.

Vienas malonumas taip jodinėti, ar ne?

Įsivaizduojamoje tikrovėje.

Nes kitokios- labai gali būti- gal net nėra.

 

(Bus daugiau, pradžia- #142, tęsinys- #143, #144, #145)

 

 

---