• Autorius: Vidas Jankauskas

---

“Problemos- it skalbimo mašinos. Jos mus išmirko, permala ir išgręžia. O tada prašviesėjame, tampame švaresniais ir geresniais”- amerikiečių tautosaka

Tikrai taip.

Ačiū Dievui- dar turime problemų, kiekvienas, visokiausių: didelių, mažų, lengvai išsprendžiamų ir ... niekaip. Reiškia, dar gyvi. Nebebus mūsų- nebebus ir mūsų problemų. Išskyrus keletą tų, didesnių, globalių- jas greičiausiai taip ir paliksime ateities kartoms.

Ir dar šauniau yra tai, kad sugebame visokiausias problemas identifikuoti, be problemų.

Kiek žmonių, priešingai, net nenujaučia, kiek daug  ir kokių problemų jie turi. Tai dar viena problema, kurios jie, savo laimei ar nelaimei, irgi nesuvokia.

Antra vertus, suprantame ir paradoksą: problemų, tų realių, apčiuopiamų, materialių problemų iš tikrųjų nėra.

Realiai jos... net neegzistuoja.

Yra tik virtualiai.

Net keista, kad šiandien toks VR – virtualios realybės- bumas: vis pristatomi nauji, dar geresni įrenginiai, žaidimai, filmai, sistemos ir startuoliai. Net virtuali 3D pornografija atsirado- bene sparčiausiai auganti virtualybės šaka.

Bet mes gi visada ten. Ne pornografijoje, bet virtualioje tikrovėje. Nieko nematome, negirdime ir nejaučiame tiesiogiai, visą mūsų “realybę”, 100 procentų mums 24/7 virtualizuoja mūsų pačių smegenys. Faktas.

Vieniems geriau, kitiems –prasčiau, ir visiems- bent su 80 milisekundžių pavėlavimu. Va perskaitei šiuos žodžius, atrodo, dabar, bet iš tikrųjų- bent prieš 100 ms. Jei skaityčiau balsu, suprastum greičiau, ir ne todėl, kad garso bangos pasiektų tamstą greičiau, bet todėl, kad garsą smegenys greičiau, nei vaizdą apdorotų ir tau galų gale pateiktų.

Net šiuolaikiniuose automobiliuose oro pagalvės suveikia bent dvigubai greičiau, nei mes “sužinome” apie avariją, į ją pakliuvę- problemą suvoksime paskutinieji, tik po tų nelemtų 80 milisekundžių.

Todėl faktiškai haliucinuojame, nuolat. Ne tik problemas. Kai tik vaikas, pavyzdžiui, pamatęs kokį padarėlį, sužino jo pavadinimą- tarkim, “pelytė”- smegenys padarėlį identifikuoja, naujos sinapsės susiformuoja, ir pelytės per se jis daugiau, greičiausiai, nebematys. Tematys konstruktą- “pelytė”. Įvairiausius virtualius  Mikimauzus sugebės identifikuoti, irgi. To ir užteks. Pamatęs tikrą pelę, kaime kur nors, gali net neatpažinti. Smegenys itin taupiai naudoja savo procesinius pajėgumus.

Taip ir mes, analogiškai, “turime” vis daugiau ar mažiau įvairiausių “problemų”. Ir kitų realiai neegzistuojančių dalykų.

Nes net labai paieškojęs, kur gi jas, tas problemas, surastum? Bent pačiupinėti? Ar gali jas, pavyzdžiui, nusipirkti? Jokiam prekių kataloge, nei supermarkete, nei pas didmeninkus, nei ūkininkų turguje nerasi  “problemos”, ar “problemų”.  Nekokybiškų prekių- žinoma, yra, prastai aptarnauja- ko nebūna, bet va tiesiog problemų- šnipšt, niekas neparduoda. Ir bazėje nėra, ir vedėja negrįžo. Niekas ir nemokamai, kaip labdaros, problemų nedalina, ir net virtualybėje, deja, neįsigysi – ką tik ir amazon, ir ebay pasitikrinau.

Todėl būkime turtingi, bet teisingi: kitą kartą, kai koks draugas leptels... “Turiu problemą”, išpūsk akis, it jis būtų neįtikėtino dydžio žuvį pagavęs, ir klausk: “Tikrai?” Sakys: “Nu...taip”, va tada ir pareikalauk: “parodyk!”

Lai duoda tą savo problemą bent jau pasverti, pačiupinėti, identifikuoti, barkodą ar etiketę, galų gale, jai užklijuoti.

Ir ką? Neparodys. Nebent koks spuogas jam labai jau neišvaizdus išaugęs, bet vėl gi- tai spuogas, o ne problema.

Sakau, problema.

Dėl problemų.

Argi mūsų problemos nėra viso labo vaizduotės, suvokimo, mąstymo, komunikacijos ar dar galas žino ko problemos?

Yra. Plačiausia prasme- tai tik informacija.

Svarbi informacija, dažnai.

It visata siųstų sms žinutę- tiesiai tau. “Alio!”

Ar suklusi? 

Nes problemos-  banalu, kaip akivaizdu- gali tapti puikia galimybe ir net svariu postūmiu pagaliau kryptingai keistis, išmokti ką nors naujo, daryti įprastus dalykus kitaip, o gal jų net apskritai taip ar kitaip nebedaryti.
Proga tiesiog susivokti. Matyti plačiau, siauriau, giliau ar toliau. Va, dar Ludwig’as Wittgenstein’as rašė: “Problemas išsprendžiame ne pasinaudodami kokia nors nauja informacija, bet permąstydami tai, ką jau seniai žinojome”.

Būtent.

Todėl pasiūlysiu keletą paprastų būdų permąstyti tai, ką seniai žinojome.

Kaip mokė tuo metu jauniausias hipnoterapijos tėvo, dr. Miltono H. Erickson’o studentas, dr. Bill O. Hanlon, lengviausia: a) leisti sau suvokti problemą kitaip, b) pakeisti problemos kontekstą arba c) tiesiog veikti kitaip, nei esame įpratę.  Akivaizdžiai veiksminga, juolab kad “negalime išspręsti savo problemų tame pačiame mąstymo lygmenyje, kuriame jos buvo sukurtos”- cituoju Albertą Einstein’ą.

Mąstykime kitu lygiu. Praktiškai.

Va taip:

 

#1 Nebe(si)gilink

“Žmogus, galvojantis visą laiką, nebegali suvokti nieko kito be savo minčių, todėl praranda ryšį su realybe”- Alan Watts

Įsivaizduok: staiga itin susirūpini higiena. Ir švara. Turiu omenyje, ūmiai susirūpini. Big time, kaip sako amerikiečiai.

Pradedi suprasti, kur iš tikrųjų slypi problemos, ir imi pastebi visus potencialius pavojus susiteršti: durų rankenas, laiptų turėklus, liftų mygtukus, bankomatus, monetas, banknotus, indus ir įrankius viešojo maitinimo įstaigose, pasisveikinti tau ranką tiesiančius individus,  ir dar blogiau- archajišku sovietiniu papročiu lendančius bučiuotis giminaičius, įvairiausius- naminius ir ne- gyvūnus, tame tarpe ir skraidančius, ir ne, parazitus visokius- uodus, muses, erkes ir net galas žino kuo apsinešusias plaštakes ar kandis.

Voila! It pragare.

Tobulai išvystytas potencialių problemų radaras leis tau vizualizuoti ir tai, ko 99 proc. mirtingųjų šioje planetoje net nenutuokia.

Pavyzdžiui, pagaliau aiškiai suvoksi, kad nuleisdamas vandenį neuždarytame unitaze, gauni  270° dušą, sudarytą iš mažyčių vandens bei visa ko kito lašelių, tiesiai iš unitazo, skriejančių bent 140 km/h greičiu į tave. Dabar galėsi lengvai įsivaizduoti ir visą E.Coli , stafilokokų bei kitų gramneigiamų padarų knibždėlyną ant savo mobiliojo telefono, kompiuterio klaviatūros ar pjaustymo lentelės virtuvėje, ir žinoma, potencialias visų galimų infekcijų pasekmes, itin vaizdžiai.

Ne tik liesti ką nors, skiepytis, bet ir valgyti nebegalėsi, gerai įsigilinęs. Juk ir organiškai augintas daržoves, sako, vis tiek papurškia pesticidais, visos žuvys šiandien- gyvsidabrio šaltiniai, it kokie sovietiniai termometrai, dar ir vangiai dūsta murzinuose parduotuvių akvariumuose.

Mėsa šiais laikais tėra mėsos imitacija, be to, PSO teigia, kad visokia, rūkyta ir ne, gali sukelti vėžį, pienas- atsiprašau, negi valgytum pasterizuotą arbūzą, dar su antibiotikų ir HGH pėdsakais? Miltiniai gaminiai, gliutenas, cukrus, papildai, dažikliai, stabilizuojančios medžiagos, GMO, konservantai....siaubas. Praktiškai nebeliko ką valgyti, kad neturėtum detoksifuotis kas savaitę.

Ir?

Negi turėsiu čia didaktiškai konstatuoti, kad toks ūmus ir  visapusiškas įsigilinimas į potencialias problemas ir yra problema?

Akivaizdu, kad jei taip gilinsies ir toliau, greičiausiai būsi pasmerktas visą gyvenimą ropoti, ok, vaikščioti, o ne skraidyti (nes itin vaizdžiai suvoki skraidymo lėktuvu pavojus), niekados nebesikelti liftu (maža kas, ir tu puikiai žinai, kas) ar apskritai  galų gale paskelbti sau karantiną ir neramiai prarymoti sterilioje aplinkoje likusias liūdno, alkano ir pavojų kupino gyvenimo dienas.

Tereikia tokio tavęs paklausti- “ar jau pagalvojai, kaip pavojinga X?” (kvėpuoti, stresuoti, sėdėti, turėti, neturėti, dirbti, nedirbti, krapštyti nosį etc.)- ir kaip mat įsivaizduosi naują laviną problemų.

Tokios neurozės – pernelyg ūmaus, įkyraus ir intensyvaus galvojimo apie problemas- problemos šiandien- kaip epidemija.

Išsivysčiusiuose vakaruose- ypač.

Galbūt čia jau  lengva gyventi- vis daugiau žmonių it princesės ant žirnių. Turbūt niekur pasaulyje nėra parduodama tiek įvairiausių dezinfekcinių skysčių, dezinfekcinių muilų, tepalų, kremų, purškalų  ir pleistrų su antibiotikais, kiek Valstijose. Lėktuvuose rūpintojėliai iš šios šalies kaip mat dezinfekuoja viską aplinkui, net greta sėdinčius keleivius, tik kad jiems kažkodėl nė kiek nepalengvėja. Gal todėl, kad adekvataus dydžio dezinfekcinių buteliukų ar aerozolių saugos tarnybos vis dar neleidžia įsinešti.

Dėsninga: nuolat nerimaujame dėl to, kad nerimaujame, nerimaujame, kad ko nors nepražiopsotume (FOMO), nerimaujame, kai vis tiek pražiopsome, nerimaujame, kad jau nebe nerimaujame, ir žinoma, net nebepastebime, kad pastoviai patiriame stresą dėl  įprastų priežasčių- įvairiausių įsivaizduotų, ir ne, pavojų.

Pavojų... kam?

Mūsų įsivaizduojamam, irgi, beje, išsigalvotam ... “sau”.

Ar ne čia didžiausias šuo pakastas?

Visuotiniais ego puoselėjimo, saviugdos, įvairiausio “asmeninio tobulinimo” ir “pagalbos sau” laikais pamiršome, kad kiekvieno mūsų “aš” tėra ... iliuzija, fantomas, nuosekliai puoselėta idėja, istorija, kurią pasakojame sau, kitiems ir kurią mums perpasakoja visi, kam tik tai rūpi.

Bet kuris gyvūnas, kad ir tas didelis pakastas šuo, ar išmanusis įrenginys, staiga suvokęs, kad jis suvokia, išvydęs, kad jis yra... jis, supratęs, kad supranta, pagaliau sumąstęs, kad mąsto, pajutęs, kad jaučia, žodžiu, tapęs daug maž sąmoningu, susidurs su identiškom identiteto problemom.

Ir viena iš giliausių- persistengs į jas gilintis.

Duke Universiteto sociologijos profesorius Mark R. Leary, parašęs puikią “The Curse Of Self”, antrina- didžiausia problema galime tapti patys sau:

 “[mano knyga] gvildena asmenines ir socialines problemas, kurias sukelia perdėta savianalizė, egocentrizmas ir egoizmas. Ją parašiau tiems skaitytojams, kurie nori suprasti, kodėl jie- kaip ir visi kiti žmonės- taip sunkiai atranda tą taikų, laimingą ir patenkintą gyvenimo būdą, kurio siekia. Įtariu, kad daugelis iš jų jau nujaučia, kad viena iš kliūčių ir yra perdėtas gilinimasis į savo problemas ir egoistiškas požiūris į gyvenimą. Ši knyga paaiškina, kaip ir kodėl mūsų natūralūs polinkiai dažniausiai kalbėtis su savimi, matyti pasaulį egocentriškai, ginti savo ego, siekti save įtvirtinti ir užsiimti kitokiu savivertės puoselėjimu dažnai veikia prieš mus pačius.

Aš taip pat parašiau šią knygą, kad pasipriešinčiau tam, ką vertinu kaip egoizmo šlovinimą Vakarų kultūroje ir populiariojoje psichologijoje. Žmonės dažnai raginami gerinti savo gyvenimus ir savo problemas spręsti susitelkdami į save, siekdami dar egoistiškesnių tikslų, asmeninio tobulėjimo, ir visaip kitaip stiprindami savo svarbos suvokimą. Nors šios strategijos kartais yra naudingos, tie, kurie skatina tokį egoistišką požiūrį į gyvenimo problemų sprendimą, nesupranta, kad perdėtas dėmesys sau ir savo ego dažnai ir yra didžioji problemos dalis.”

Sutinku.

Savo įsivaizduojamiems “aš” išmokome meistriškai priregzti net neįsivaizduojamų problemų.

Todėl per daug besigilindamas, rizikuoji jas tik dar labiau pagilinti. Ar verta?

Ne.

Gali taikyti kad ir optimalaus “gylio” strategiją, kuri sėkmingai naudojama ir algoritmų sistemų, ir paprastų mirtingųjų galvosūkiams spręsti. Iš tikrųjų, kada pagaliau, spręsdamas bet kurią problemą, gali pasakyti- gana?

Tarkime: kiek butų verta apžiūrėti, kol galų gale išsirinksi tinkamą? Kiek kandidatų į darbo vietą verta pakviesti pokalbiui, kad priimtum geriausią? Kiek automobilių modelių, dantų pastų ar skalbiklių rūšių racionalu įvertinti, kad rastum optimalų sau variantą?

Kad netaptum neįgalus (paralysis by analysis) ir tuo pat metu nepriimtum skubotų sprendimų, verta įvertinti 37 proc. visų galimų alternatyvų, sako matematikai, kurdami optimalius sprendimų algoritmus.

Faktas- šaltai įvertindami tik 37 proc. visų galimų alternatyvų, įvairiausi robotai ir kompiuteriai jau gliaudo vis daugiau problemų, ir gerokai efektyviau, nei mes. Ir be visų tų problemų, kurias išmokome sau susikurti papildomai.

Todėl mūsų protėvių išmintį- “Bijai vilko- neik į mišką”- šiandien, bijantiems vilkų, vertėtų interpretuoti priešingai: tai kiek gi sėdėsi, ne miške? Optimalus variantas- teisingai- 37 procentus viso nerimui, svarstymams ir SWOT’ui skirto laiko.

O va tada- “bijai vilko- eik į mišką”. Dar geriau, bėk! Ne todėl, kad nei miškų, nei nupiepusių vilkų juose nedaug beliko, bet todėl, kad geriausias būdas išspręsti problemas yra pradėti jas spręsti, o ne toliau į jas gilintis.

Tarkim, vis dar nerimauji dėl bakterijų?

Pradėk veikti iš peties, o ne šiaip pasyviai nerimauti: visur vaikščiok su sandariu epidemiologinės saugos standartus atitinkančiu sandariu kostiumu, dujokauke, apsiklijuok ryškiai geltonais radiacinės saugos ar biologinės taršos lipdukais, it koks sunkvežimis, namuose įsirenk patalpą karantinui, kur kviestus ir nekviestus atvykėlius, gerai izoliuotus ir stabilizuotus, stebėtum bent  30 dienų, pats miegok su latekso pirštinėmis ir bent jau užsidėjęs kaukę, ar respiratorių, dar geriau, jei gautum savo dydžio prezervatyvą- sulendi, ir miegi it agurkėlis.

Saugiai.

Ir visada, žinoma,  gali pasielgti kitaip, nei esi įpratęs. Sakau, eik į mišką, dar geriau, bėk! Pasiimk kokį keturkojį augintinį, kurio, tikėtina, dar nekamuoja ego problemos, ir lėkite abudu kur nors giraitėje, ar šiaip durpyne, arba raiste kokiam išsivolioti.

Kai gerai susidergsite, ir tikru purvu atnaujinsit savo mikrobiomus, užsimaskuosit kvapus ir tapsite panašiais į molio motiejus, paaiškės, kodėl vertėjo tai daryti: labai gali būti, jog tai taps ta vienintele akimirka jūsų gyvenime, kai taip tobulai vienas kitą suprasit.

Be žodžių.

Ir be problemų.

Dėl problemų.

 

 

#2 Reklamuokis

“Nėra problemų, yra tik sprendimai”- John Lennon

Greičiausiai tu irgi nemėgsti bendrauti su tais paniurėliais, kurie kiekviena įmanoma proga visiems itin atvirai išpasakoja savo niekaip nesibaigiančias problemas. Turi būti jų nuodėmklausiu, ar psichoterapeutu, ar šiaip, guodėju- mėgėju. Dažnai tokie individai pasakoja it teisindamiesi, kodėl jiems vis dar nepavyksta ar X, ar Y.

Ar kodėl tai “neįmanoma”, ar “beviltiška” būtent jiems.

Toliau lavina savo ir taip išlavėjusį bejėgiškumą.

Antra vertus, galbūt jie tiesiog reklamuoja savo problemas.

Nevykusiai. 

Siūlau išbandyti kardinaliai priešingą,  itin veiksmingą būdą pažvelgti į savo problemą, ar problemas, kitaip. Tai gali tapti puikia, dis-asocijuojančia patirtimi ir šaunia galimybe suvokti daug įprastų ir todėl nebepastebimų dalykų, naujai.

Kaip?

Išreklamuok savo problemą su ugnele, įkvėptai.

 Surašyk skelbimą!

Savo problemą gali pasiūlyti it kokį seną rakandą, pvz. šaldytuvą ar jau nuvargusį čiužinį.  Arba gali pasisiūlyti išmokyti kitus elgtis taip, kaip tu moki- tarkime, išmokyti savo nerimo, baimių ar fobijų.

Problemos gali tiesiogiai net neįvardinti- “show, don’t tell”- taip, kaip mokomi scenaristai ir režisieriai, tačiau viską hiperbolizuoti ir gerokai sutirštinti spalvas- verta.

Pavyzdžiui, savo nesugebėjimą taupyti/ neatodairišką išlaidumą gali pasiūlyti taip:

Naujiena: pinigų taškymo kursai!

Tik čia, viso labo per 8 akademines valandas, užtikrintai išmoksite:

• Kuo skubiau atsikratyti pinigais, net ir tais, kurių neturite;
• daryti tai užtikrintai ir elegantiškai;
• susikurti pasiturinčio žmogaus, neturinčio kur dėti pinigų, įvaizdį;
• akimirksniu užsinorėti visko ( mokysimės klasikinės stručio technikos: akys didesnės už smegenis);
• greitai rasti prekių ir paslaugų, kurių jums tikrai nereikia;
• už viską mokėti daug daug brangiau, nei verta;
• dar greičiau pamiršti, ką jau turite, ir nusipirkti tas pačias prekes dar kartą;

Taip pat:

• Sužinosite, kur ir kada būna geriausios progos impulsyviems pirkiniams- jų yra visada;
• Išmoksite visiškai nebesijaudinti ar juo labiau abejoti tuo, ką ruošiatės pirkti, ar jau nusipirkote;
• Po mokymų, galėsite užtikrintai taškyti ne tik savo, bet ir visos šeimos, artimųjų ar net organizacijų pinigus;

Sėkmingai baigusieji kursus, galės čia pat, akimirksniu, atsisveikinti su savo ir net ne savo pinigais ir išmoks skolintis brangiausiais įmanomais būdais, kad galėtų toliau sėkmingai finansuoti savo išlaidavimo pomėgius.

Jauti?

Kiekvienas gali lengvai pažiūrėti į savo problemas kitaip.

Netgi rėžti puikią TED kalbą (3+ miljonai peržiūrų)- apie savo “problemas”, kitaip.

Va čia tai jos išreklamuotos ;)

 

(Bus daugiau)

---