Gegužės 12
143 | Problemos? Be problemų! (II)
“Jei problema išsprendžiama, jei tai situacija, kurią gali pakeisti- nėra reikalo nerimauti. Jei problema neišsprendžiama- nerimas nepadės. Nerimas apskritai yra visiškai nereikalingas.”- Dalai Lama XIV
Tikrai.
Tik va: dažnai sprendimas, ar problema išsprendžiama, ar dar/ jau/ gal ne, ir yra problema.
Kaip gi nuspręsti?
Štai matematikos užduotis ketvirtokams, kurią dr. Miltonas Erickson’as mėgdavo užduoti savo problemos beviltiškumu įtikėjusiems pacientams:
“Kaip susodinti dešimt sodinukų į penkias eiles po keturis?”
Kaip?
Ar jau sugalvojai?
Jei ne, kada nuspręsi, jog ši užduotis- ne tau?
Spėju, kada.
9 iš 10-ies visų tų, kurių klausiau, pasiduoda greičiau, nei per minutę. Net baigusieji daugiau, nei keturias klases. Pabraižo, papeckelioja kažką.. Kiti padėlioja popieriaus skiautes ant stalo, it sodinukus.. .ir tiek žinių.
Pasiduoda.
Vienas atsakymas- pabaigoje. Tik neatimk iš savęs to šaunaus pergalės jausmo, taip šios užduoties ir neišsprendęs, pats.
Būdavo, kad dr. Ericksonas paklausia studentų, susirinkusių į mokymus pas jį namuose- keliais skirtingais būdais jis galėtų, būdamas vežimėlyje, nukeliauti iš vieno kambario į kitą?
Suglumę studentai pasiūlo vieną, du, tris skirtingus būdus…pvz. pervežti jį. Arba vežimėlį nunešti rankomis, keliese. Ir sustoja.
Pasiduoda.
“Vaje”- nutraukdavo tylą dr. Ericksonas (įsivaizduoju dabar, lietuvišku akcentu: “vajeee”):
“Galite mane pernešti ant rankų, nusitempti iš paskos, permesti, perduoti per rankas…o vežimėlį atstumti paskui. Galite pervežti vežimėlį atbulai, pernešti mane su vežimėliu, įdėti į vežimėlį variklį, galų gale, galime iškviesti taksi, nuvažiuoti į oro uostą, nuskristi į New York, ten persėsti į kitą lėktuvą, grįžti čia į Phoenix, išsikviesti taksi, parvažiuoti namo ir ateiti jau į kitą kambarį.”
Visada yra išeičių, apie kurias dar nepagalvojai.
Gyvename postmodernizmo laikais, kai galime rasti “daug, daug, daug teisingų atsakymų ir vos keletą neteisingų”- sakydavo Tom Andersen, norvegų psichoterapeutas.
Irgi M.H. Ericksono mokinys.
Galbūt to ir tereikia, dažniausiai. Leisti tai teisingų atsakymų gausai tave surasti.
#3 Unikaliai
“Rytas už vakarą protingesnis”- sakydavo mūsų protėviai, teisingai nurodydami, kad būdai, kuriais suvokiame problemas, dažnai yra svarbesni, nei pačių problemų identifikavimas.
Tik kad va, bėda: jau rytoj ryte gausime dar daugiau informacijos, nei gavome šiandien.
Praktiškai apie viską, su triukšmu, tiesiogine prasme: buvusias problemas, dar ne problemas, jau ne problemas, esamas problemas ar būsimas problemas. Ir ne.
2011 m. “Science” paskelbta tuomet dar doktoranto Dr. Martin Hilbert iš Kalifornijos Universiteto studija teigia, kad šiandien vidutinis vartotojas per dieną gauna tiek informacijos, kiek jos yra 174 laikraščiuose.
Ir tai yra bent 5 kartus daugiau, nei, pvz. gūdžiais 1986 m.
Verta pastebėti, kad vartotojų smegenys per šiuos trisdešimt metų nepadidėjo, greičiau priešingai, o smegenų į tikslą orientuoti neuronų tinklai (leidžiantys sukaupti dėmesį, susikoncentruoti) ir į tikslą neorientuoti tinklai (leidžiantys svajoti ir vizualizuoti) šiandien, veik kiekvienam, nuolat perkraunami įvairiausių atnaujinimų, statuso pokyčių, naujienų, “stumiamųjų” perspėjimų, žinučių ir čiulbėjimų bei visokios kitokios informacijos lavina.
Čia ne juokas- 174, daugiausiai lengvo turinio, 85 puslapių (!) leidiniai per dieną- beveik 15.000 puslapių.
Dar prieš pusę amžiaus nei vidutinis, nei aukščiausią išsilavinimą turintis pilietis tiek informacijos negaudavo per visą gyvenimą.
Ar tikrai?
Žiūrint, kurios informacijos.
Net jei šiandien visi skęstame 300 + eksabitų (Eb, 1018) informacijos jūroje (mūsų nuolat generuojamų bitų jau daugiau, nei visų visų smiltelių žemėje), tai viso labo… tik vienas nuošimtis visos tos genetinės DNR informacijos, kurią, it kokią blockchain, 4 simboliais užkoduotą, kiekvienoje iš savo trilijonų ląstelių nešioja kiekvienas iš mūsų.
Taip ir medžiai, žolė ar paprasčiausi- kurie visiškai ne paprasti, beje- žvirbliai.
Galime netgi teigti, kad informacijos stoka, iš esmės, negalėjo skųstis nei dinozaurai, nei amebos, nei neandertaliečiai, nei caro laikų mužikai: kiekvienas medžio lapo krustelėjimas, kiekviena danguje sužibėjusi žvaigždė ar rasos lašas irgi yra informacija.
Klausimas tėra- kiek tos informacijos mums iš tikrųjų reikia?
Ypač- savo, konkrečiai, problemoms spręsti?
Įdomu.
Japonijoje netgi žodis naujas, va, atsirado: 積ん読 .
Tsundoku.
Taip apibūdinamas reiškinys, pastebimas jau ne tik Tekančios saulės šalyje: jei ir tu perki vis naujas knygas, tikėdamasis jas kažkada perskaityti, bet taip ir neperskaitai, tos tavęs beviltiškai vis laukiančios knygos ir yra... tsundoku.
Tsundoku šiandien vartotinas bendresne prasme- taip galima apibūdinti ir besaikį apetitą informacijai, kurį patiriame praktiškai visi: smegenys neuroplastiškos, prisitaikėme ir lengvai sugebėsime suvirškinti kad ir 500 laikraščių informacijos apimtis per dieną. Ar per pusdienį, visai ištobulėję.
Juolab, kad laikraščiai- na ar ne ironiška- visur baigia išnykti .
Ir šį tekstą skaitai, va. Veik tūkstantis žodžių, jau. Jei kalbėtumės vienas su kitu, taip, iš tikrųjų, tiek žodžių tau išsakęs matyt tapčiau jau geru pažįstamu, ar ne?
Bent jau feisbukiniu draugu.
Smagu.
Tiek visko sužinome, kasdien, gal pravers, iš tikrųjų.
Tik va, nedidelė problema- dažniausiai nė nesiruošiame tų žinių nors kaip nors panaudoti.
Pavyzdžiui, norintys sulieknėti gali lieknėti ir X, ir Y, Z būdu, ar W dieta...kol galų gale juos pribloškia “pasirinkimo paradoksas”- kuo pasirinkimų daugiau, tuo sunkiau išsirinkti.
Iš tikrųjų:
Atkinso dieta?
Trumpalaikis badavimas?
Fleksitarinė dieta?
Vaisių dieta?
Sulčių dieta?
Ilgalaikis badavimas?
Ajurvedinė dieta?
Kopūstų sriubos dieta?
Lakto-vegatarinė dieta?
Ar lakto-ovo-vegetarinė?
Veganiška?
Gal “Body For Life?”
“Weight watchers?"
“Herbalife”?
Brego?
Dukano?
McDougall’o?
Mediteraninė?
Paleo?
Izraelio armijos?
Greipfurtų?
Arbūzų?
Beverly Hills sistema?
Apimtas nevilties vakare išprievartauji šaldytuvą, lietuviškai prisikemši ir sunkiai dūsaudamas užmiegi, palikęs problemą rytojui.
Rytas už vakarą protingesnis.
Akivaizdžiai!
Taip teigia ir neuromokslininkai šiandien. Miegodami, smegenyse leidžiame vykti tikriems sinapsių genėjimo procesams- jie, beje, taip ir vadinami: synaptic pruning.
Tai, į ką labiausiai buvome susitelkę dieną, sutvirtinama, išgryninama, o tai, kas nebuvo taip svarbu- tiesiog ištrinama. Būtent todėl rytais daug ką suvokiame aiškiau, paprasčiau ir greičiau- mūsų smegenys tiesiogine prasme “apsivalo”.
Sinapsių genėjimo procesas patvirtina ir tai, ką daugelis ir taip žinojome: ilgainiui tampame tuo, ką galvojame. (“You become what you think all day long”, sakydavo R.W. Emerson). Ar taip ir negalvojame.
Jei, tarkime, vakar pradėjai spręsti kokią neatidėliotiną problemą, bet paskui netyčia nuklydai į interneto lankas, tada pakliuvai į socialinius tinklus ir ten užstrigai iki vakaro...spėk iš trijų kartų, kurie tavo mąstymo, bei suvokimo įgūdžiai stiprės, o kurie- bus apgenėti, jau rytoj ryte?
Teisingai. Vieno karto užteko.
Tapsi dar geresniu informacijos vartotoju. Siekėju.
Bet ne problemų sprendėju.
Nes problema, sakau, ir yra problemų suvokime. Jei suvokiame savo problemas kaip generines, t.y. tipiškas, tokias, kaip visų, greičiausiai ir spręsime jas kaip ir “visi”- standartiniu X ar Y ar Z būdu.
Tuo tarpu geras architektas nė vieno savo projekto nelaiko tipiniu. Ar generiniu. Ne, kiekvieną naują projektą jis vertina kaip unikalų, tad nesibodi ieškoti unikalių sprendimų.
Geras teisininkas supranta, kad kiekviena teisinė situacija yra unikali, ir vėl gi, ima atlygį už tai, kad ieško unikalių, individualizuotų, optimalių sprendimų.
Geras verslininkas kuria produktą, ar paslaugą, ar pasiūlymą, kuris yra unikalus, nes kitaip jam teks konkuruoti ne “žydruosiuose vandenynuose”, o “kraujo balose”. Standartiškai. Tipiškai.
Paprasta.
Taip ir dr. Ericksonas, ne kartą pabrėžęs, jog “kiekvienas žmogus yra unikalus individas. Būtent todėl psichoterapija turi būti pritaikoma individualiai, taip, kad atitiktų unikalius individo poreikius, o ne mėgintų individą įsprausti į kokią Prokrusto lovą ar hipotetinę elgsenos teoriją”
Taip ir tu.
Kiekviena problema, su kuria susiduri, ir kurią gali taip įvardinti, yra unikali.
Ji- tik tavo, tokia, unikali tau. Vos ne originali likimo dovanėlė, kai pagalvoji.
Grafas Korzybskis, naujosios semantikos kūrėjas, irgi patvirtintų- “Karvė Nr.1 nėra karvė Nr.2”.
Būtent. Nėra. Problema Nr. 1 nėra problema Nr. 2. Ar Nr. 3. Ar “n”. Niekad.
Jei leidi sau- originaliai- suvokti savo problemas kaip unikalias, labai tikėtina, kad joms spręsti pasitelksi naujus, netikėtus, originalius būdus. Bandysi vis kitaip. Pasidarysi smalsiu. Nebepasiduosi. Tapsi išradėju, plačiausia prasme. Kūrėju, per se. Menininku, netgi.
Kuo daugiau problemų vis kūrybiškiau išspręsi, vėl gi, tuo geriau seksis, kiekvieną rytą, jas spręsti. Sinapses gerai išsigenėsi.
Ir rytas už vakarą taps dar protingesnis.
Ir kūrybiškesnis.
O sodinukai?
Galima juos susodinti va taip:
(Bus daugiau, pradžia- #142)
