• Autorius: Vidas Jankauskas

---

#5 Kaip pavadinsi

“Didžiausi žmogaus pasiekimai yra simboliniai”- Alfred Korzybski

Ar praktikuoji pilnaprotystę?

Aš va,  retai besuspėju būti atidus savo mintims. Negaliu pasigirti, kad jei jau sėdžiu, tai sėdžiu. Jei einu, tai einu. Jei valgau- valgau. O jei jau feisbuke- feisbukinuosi.

Dažniausiai darau viską vienu metu. Tad tada, kai nesu atidus,  akivaizdžiai praktikuoju ką?

Nepilnaprotystę.

Labai nesmagu tai suvokti, pilnaprotiškai čia ir dabar.

Keistas tas žodis, “pilnaprotystė”.

Jį dabar ėmė vartoti Lietuvos kognityvinės elgesio terapijos ekspertai. Pažodžiui- jei ne paraidžiui- versta iš anglų kalbos- “mindfulness”. Tik kad va: “mind” nėra tik “protas”. Šiai retai mūsuose savybei geresnis angliškas atitikmuo būtų “sanity”. Juk jei sakome: “beprotis”, angliškai verčiame ne “mindless”, o “insane”.

Lingvistinis reliatyvumas.

Panašiai ir su daugybe kitų dalykų ir sąvokų, ateinančių iš kitur.

Lietuvių kalba iki šiol neturime tinkamo atitikmens “shopping’ui”, ypač veiksmažodiui, nes “apsipirkti” reiškia daug mažiau, nei “shoppin’tis”. Taip ir su “mind”, “conscious”, “subconscious”, “unconscious”- mūsų kalba negali pasigirti sąmonės/ pasąmonės sinonimų gausa. O va sanskrite, sąsajomis su kuriuo taip didžiuojamės, rastume šimtus skirtingų žodžių sąmonei, proto būsenai ar net realybei apibūdinti.

Tik va, kažkodėl mūsų protėviai sumanė apsieiti be jų.

Kadangi savo “problemas” veik išskirtinai išmąstome, išsigalvojame tik mes patys, o mąstome dažniausiai kalba, trumputis ekskursas į reliatyviąją lingvistiką yra vietoj.

Akivaizdu, jog tai, kaip interpretuojame realybę – įvairiausiais simboliais, dažniausiai- ir lemia, kokią ją susikuriame. Ar kokia mums sukuriama, vienur ar kitur, elementaraus geografinio atsitiktinumo dėka. Nelygu, kur gimei.

Štai anglosaksų kultūros žmonės laiką matuoja pinigais.  Stereotipiškai jiems laikas - pinigai, todėl toks efemeriškas dalykas  (kuris net ne dalykas), kaip laikas, gali būti ir gerai apmokamas, ir nevertinamas, ir brangus, ir iššvaistytas, arba net kaupiamas. Tokia keista vyraujanti metafora. Patys amerikiečiai moka iš jos pasijuokti:

Keliaujantis komivojažeris netikėtai užsuka pas ūkininką rato pasikeisti. Laksto, ieško ūkininko, tik žiūri- ana ten, ūkininkas po obelim stovi, ir kažką stambaus rankose laiko. Prieina komivojažeris, žiūri- ūkininkas paršą rankomis prie obuolių kilnoja. Susitaria dėl pagalbos, ūkininkas padės jam tą ratą sutaisyt, bet vėliau. “Dabar kiaulę šeriu”, sako. “Vaje”- stebisi komivojažeris. “Bet gi tai taip neefektyvu. Kiek laiko taip kiaulę šerti Jums užtrunka?”
“Kas gi tas laikas kiaulei, a?”- atsako ūkininkas ir kilsteli paršą prie kitos šakos.

Yra kultūrų (pvz., Guugu Yimithirr ar Kuuk Thaayoree aborigenai Australijoje), kurių kalboje nėra sąvokų “kairė” ar “dešinė”, “priešais” ar “už manęs”, o tėra absoliučios geografinės kryptys: “šiaurė”, “rytai”, “vakarai” ir “pietūs”. Akivaizdžiai kitaip suvokiama erdvė, akivaizdžiai kitokie sugebėjimai. Paklausk šių australiečių, kur čia artimiausias tualetas, ir įsitikinsi: “eik į šiaurę, kol prieisi tas duris, tada į rytus, ir rasi”. Taip kalba lemia ne tik suvokimą, bet ir išskirtinius gebėjimus: Guugu Yimithirr puikiai orientuojasi erdvėje, it paukščiai, ar skruzdės, ir jei mums šie sugebėjimai kelia nuostabą- nenuostabu. Žmonės dažnai net nesuvokia, ką iš tikrųjų gali. Kalba gali įgalinti arba priešingai- neleidžia.

Puikiai apsieiti be kompasų ir GPS.

Ir laiką šie Australijos čiabuviai interpretuoja pasaulio kryptimis- praeitis rytuose, ateitis- vakaruose. Europiečiai dažniausiai palieka praeitį “už savęs”, ateitį mato “prieš save”, o šiaip laikas suvokiamas kaip judantis iš kairės į dešinę, skaitymo kryptimi. Tuo tarpu arabai laiko juostą įsivaizduoja judančią iš dešinės į kairę, japonai – iš viršaus žemyn. Hopi indėnai Arizonoje apskritai laiko neskaido ir nelaiko dalomu ar modifikuojamu objektu, tad jiems būtų sunku paaiškinti, apie ką mes čia.

Vėl gi, lingvistinis reliatyvumas.

Skiriasi ne tik kalbos mums suteikiamų kognityvinių įrankių visuma, bet ir vyraujančios metaforos.

Štai iš anglosaksų kultūros importavome daugybę karingos kalbos metaforų, tokių kaip “rinkiminė kova” ar “kova už taiką”, net retoriškai dažnai “puolame” arba “ginamės”.

Apskritai, dažniausiai ne suvokiame, plačiausia prasme, o teatpažįstame sąvokas, simbolius ar idiomas, todėl mąstome gana šabloniškai, deterministiškai paprastai, kategorijomis,  dualistiniais, aristoteliškais “jei A, tai ne B”. Jei jau problema, tai problema. Jei ji mano- tai mano. Reiškia- ilgam. Taip logiškai.

Tuo tarpu rytų kultūrose, kur ir rašto sistema visiškai kitokia-reikia n kartų daugiau hieroglifų įsiminti, nei mums raidžių atpažinti- kalba suteikia daug subtilesnius suvokimo įrankius. Ir suvokiama plačiau- čia  juoda ir balta gali sėkmingai egzistuoti kartu, net yra neatskiriama viena kitos dalis, kaip in ir jang. Jei mes, vakariečiai, dažnai vienu metu sąmoningai tegalime suvokti dvi svarstomo klausimo alternatyvas, it mėtydami monetą, “herbas ar skaičius”, rytiečiai iki šiol sėkmingai vadovaujasi I Ching, “Permainų knyga” it kokiu keleto branduolių procesoriumi, galinčiu pateikti bent 64 alternatyvas iš karto.

Būna ir dar blogiau. Štai senovės Roma ir visa Europa iki VIII-jo amžiaus skaičiavo itin primityviai, nes dar nuo Aristotelio laikų nesugebėjo suprasti “nieko”, tiksliau, nulio, svarbos. Vėl gi, kalba sukurtas ir amžius puoselėtas apribojimas.

Būtent kalba –teigia dr. Keith Chen, dabartinis Uber Ekonominių tyrimų vadovas ir UCLA profesorius- gali paveikti net mūsų finansus. Ir sveikatą!

Pavyzdžiui, anglakalbiai, aiškiai kalba atskirdami ateitį nuo dabarties, suvokia ateitį kaip santykinai tolimesnį dalyką, nei, pavyzdžiui, suomiai, kurių kalba taip ryškiai neskiria ateities nuo dabarties- pavyzdžiui, veiksmažodžio bendratis nekaitoma laikais. Suomiams “rytoj lyti” panašu į “šiandien lyti”. Todėl, teigia dr. Chen, suomiai yra labiau linkę taupyti, stengiasi gyventi sveikiau, nei pavyzdžiui, britai, nes geriau suvokia dabartinio elgesio pasekmes.

Suomiams, akivaizdu,  nešauna į galvą rengti referendumus dėl išstojimo iš ES.

Ir?

Jei kalba daro tokią svarią įtaką suvokimui, matyt neverta įvairiausių iššūkių, netikėtumų, nesklandumų, akibrokštų, atvejų, nuotykių, procesų, sąsąjų, įžvalgų, nuovokų, rezultatų, apskritai informacijos, nutikimų ar dar visa ko, kas benutiktų, taip lengvai kategorizuoti ir įvardinti “problemomis”.

Nes tik pavadinsi- žiū, ir pagadinsi: tarkime, šiaip jau veržlus, į rezultatus orientuotas darbuotojas, ar koks kitas individas, įvardijęs kokį netikėtą sunkumą ne “sunkumu”, “iššūkiu”, o “problema”, akimirksniu gauna ką?

Problemą.

Anglosaksai mus išmokė problemas “turėti”, “įgyti” ir “gauti”, it kokius finansinius įsipareigojimus. Taip atsiranda ir “probleminis” elgesys, kuris gali būti dar didesnė problema, nei ta, kuri jį sukelia. Be to, problemos vienos dažniausiai nevaikšto, tad labai tikėtina, kad vieną problemą bus bandoma aiškinti ar maskuoti kitom problemom, šias- dar kitom, ir taip ad infinitum.

Neverta.

Visada gali veikti prevenciškai, net ir identifikuodamas ar įvardindamas dalykus. Laisviau asocijuodamas ir optimaliai. Tuo tikrasis suvokimas ir skiriasi nuo rudimentinio identifikavimo,  kurio mus mokė mokykloje. Kad iš tikrųjų ką nors suvoktum, negali dalykų tiesiog atpažinti ir priskirti tam tikrai semantinei kategorijai- čia medis, čia kedė, čia problema. Ne. Tikrasis suvokimas reikalauja nuostabos, smalsumo ir aktyvaus, jutiminio tyrimo: kas gi čia, iš tikrųjų?

Tik tada supranti, kad suvokimas yra tiesiog kūryba.

Lengva!

Štai vakaruose jau seniai niekas neberašo mirties nuosprendžių savo produkcijai, pavyzdžiui, pienui, žymėdami pakuotes  “tinka vartoti iki tada ir tada”. Ne, taip tik kuriamos problemos. Todėl dažniau čia išvysime : “Mėgaukitės iki tada ir tada”, arba bent jau “Geriausias iki tada ir tada”.

Subtilus, bet svarbus skirtumas.

Suvokimo inžinerija vakaruose pasiekė tokias aukštumas, kad jau nieko nebestebina tai, jog klimato atšilimas pervadintas klimato kaita (jauti, kaip akimirksniu neutralizuoja globalią problemą?) naftos ir dujų paieškos- energijos šaltinių paieškomis, šiukšlininkai čia jau seniai tapo “aplinkosaugos inžinieriais”, šiukšlės- atliekomis, arba net žaliavomis, o darbuotojai- partneriais (associates).

Partneriai, žinoma, anksčiau ar vėliau nori tapti viceprezidentais, praktiškai visi ilgainiui jais ir tampa, pardavėjai šiandien yra ir verslo konsultantais, demonstruotojais, produktų specialistais ar sprendimų inžinieriais, tik ne pardavėjais,  ir niekas nieko nebeišmeta iš darbo- ne, visi tik “šalių susitarimu” atleidžiami arba “ieško naujų iššūkių”.

Kredito kortelės- tabu, daug geriau kalbėti apie mokėjimo būdą (visa, discover, mastercard ar amex), prasiskolinimas tėra finansavimo galimybė, kaina- irgi tabu, daug geriau skamba investicija, pasirašyti ant kontrakto nebūtina- tereikia “OK the paperwork”, bankai, ypač po finansų krizių, mieliau save vadina “finansinėmis institucijomis”.

Automobiliai Valstijose nebūna naudoti, jie gali būti tik “paturėti” (preowned), vairuotojai čia gauna ne “teises” ar “pažymėjimą”, o “licenziją”, kuri traktuojama kaip privilegija, o ne prigimtine teisė vairuoti, invalidumas čia seniai tik “neįgalumas”, arba “iššūkis mobilumui”, “downsizing” niekada neprilygs “rightsizing”, kvailumas yra iššūkis intelektui, o bjaurastis- estetinis iššūkis,  partneris lovoje- svarbusis kitas (significant other), kuris gali būti lytiškai neutralus (gender neutral) ar tiesiog unisex, it koks sliekas hermafroditas, policininkių ar policininkų irgi nebėra, yra tiesiog belyčiai teisėsaugos pareigūnai, o iš visų įmanomų problemų beliko tik iššūkiai.

Mūsų gydytojai irgi, grėsmingiausias diagnozes rašo lotyniškai, slepia jas įvairiausių sutrumpinimų ir laipsnių seka, odontologai nesako: “duokite išrausime dantuką”- ne, “6-tą reikės pašalinti”, “čia truputį perštės”- taip įspėjama apie neišvengiamą dūrį švirkštu, o “truputį pavalysime” reiškia, kad grąžtas jau zvimbia.

Veik kaip Orwello “newspeak”.  Tik daug pozityviau.

Ir veikia užtikrintai. Mūsų suvokimą, įpročius, nuostatas ir elgesį.

Todėl ir tu visada gali pats nuspręsti, ką renkiesi: ar problemas, ar iššūkius.

Pastebėk, kaip kalba mus įpratino suvokti: “problemas” linkstama turėti ilgai, jas savintis (“čia mano problema”, “čia tavo problema”) ir puoselėti, tuo tarpu iššūkiai suponuoja veiksmą, galimybę juos įveikti ir palyginti trumpą procesą.

Kas smagiau, iš tikrųjų? Iššūkiai motyvuoja, problemos- dažniausiai ne.

Tikiuosi, tai suprasti tau jokia ne problema. Greičiau lengvas, tačiau vertingas, iššūkis.

Lingvistiškai nereliatyvus ;)

(Bus daugiau, pradžia- #142, tęsinys- #143, #144)

 

---