Gegužės 24
144 | Problemos? Be problemų! (III)
#4 Neužsiburk
“Kai tik susiduriu su problema, kurios negaliu išspęsti, visada pasistengiu, kad ji taptų dar didesnė. Dažniausiai negaliu jos išspręsti ją mažindamas, bet va, jei problema tampa pakankami didelė, pradedu matyti sprendimų kontūrus” – Dwight D. Eisenhower
Eisenhower’is buvo 5* generolas, pirmasis NATO vadovas, sėkmingas JAV prezidentas, NASA ir DARPA įkūrėjas, įrodęs, jog sugeba spręsti itin sudėtingus iššūkius… dažnai būtent taip: leisdamas jiems išaugti iki “tinkamo” sprendimams dydžio.
Ir?
Daugelis mūsų linkę spręsti problemas (= jų nespręsti) panašiai.
Auginti iššūkius it kokius moliūgus- rekordininkus.
Štai jei skubiai kreipiesi į budinčius odontologus, supanašėjęs į sovietinių laikų Barmalėjų, pusės moliūgo dydžio perrištu skruostu- faktas, problemas moki auginti. Įrodei.
Kaip ir tie, kurie romiai augina viršsvorį iki nebepakeliamo, tiesiogine prasme, ir tada puola segiotis skrandžius. Ar samdosi asmeninius trenerius. Kiti sugeba po truputį, metodiškai, prasiskolinti tiek, kad jiems iškelia bankrotą. Treti prasigeria, lyg ir neskubėdami, metodiškai ir visiškai.
O jei dar problemos “užgriūna” ar “užgula” vienu ypu- ir kūno svoris nebepakeliamas, ir skolų našta užspaudžia, ir dar kas “sunkesnio”- sakome, kad žmonės “palūžta”.
Labai jau alegoriškai mokame apie problemas kalbėti. Ypač jų svorį.
Tačiau čia aš nesiūlau kito problemų sprendimo būdo.
Ne.
Sąmoningai didinti problemą, leisti jai augti, ne kovoti, o priešingai- ją puoselėti- būtent tai gali būti puiki, veiksminga, nors ir paradoksali, problemų sprendimo strategija.
Eisenhower’iška. Ar barmalėjiška.
Rimtai?
Rimtai.
Akivaizdu, kad net ir mažiausi nesąmoningo, įprasto, automatinio elgesio pokyčiai yra konstruktyvūs. Jei nustojame kovoti su problema- nerimas dėl problemos sumažėja, ar visai prapuola.
Ir jei išmokstame problemą sąmoningai padidinti, greičiausiai geriau suprasime, kaip ją sumažinti.
Sąmoningas problemos pripažinimas ir juo labiau, bandymas ją padidinti dažnai ir tampa nauju postūmiu ją išspręsti.
Šiuolaikinės hipnoterapijos tėvas, dr. M. H. Ericksonas buvo tikras problemų utilizacijos virtuozas.
Štai dar būdamas vaikis, savo tėvų ūkyje, išvydęs, kaip tėvas vargsta, bandydamas nutempti užsispyrusį veršį į šešėlį, pasisiūlė padėti. Ne, netempė veršio į tą pačią pusę, kaip tėvas, o priešingai- apėjęs aplink, truktelėjo veršiui už uodegos. Tas kaip mat nurisnojo pirmyn, kur ir buvo velkamas, į šešėlį, ir dideliam tėvo džiaugsmui, ten ir liko.
Lygiai taip dr. Ericksonas desperatiškai sulieknėti siekusiai pacientei pasisiūlė padėti, garantuodamas, kad gali, su viena sąlyga: pacientė turi pirmiausia “prisiauginti” dar bent 3 kg svorio. Artimiausiu metu. Taip gerai, kaip ji tai jau moka.
Ir?
Sėkmingai pastorėjusi ponia buvo paprašyta pastambėti dar kelis kilogramus, ir dar, ir ... dar, kol galų gale, nebepakęsdama savo apimčių, ir pagaliau supratusi, kaip jas “didina”, pacientė be jokių dietų ar badavimų sulieknėjo tiek, kiek ir norėjo. Pati!
Paprasta.
Kaip čia neprisiminsi kito garsaus psichologo, dr. Teodoro Ayllon, aprašyto atvejo, kai psichotiškai ligonei, kompulsyviai kaupusiai rankšluosčius savo palatoje (devynerius metus), netikėtai buvo leista tuos rankšluosčius kaupti ir slėpti ten, kur tik ji panorės. Maža to, sesutės pačios vis atnešdavo jai dar daugiau rankšluosčių. Po kokio mėnesio pacientė, sukaupusi 625 (!) rankšluosčius, pagaliau pasibodėjo savo aistra, ir atsitokėjo- ne tik nebepriėmė daugiau rankšluosčių, sakydama “na kiek gi galite tuos purvinus rankšluosčius čia tįsti”, bet ilgainiui visus išnešė iš palatos pati.
Proveržis.
Tad jei ir jūs savo organizacijoje siekiate proveržio- pavyzdžiui, susėdate, kaip dabar priimta, rengti “smegenų audros” vienokia ar kitokia tema, tarkim, “Kaip padidinti pardavimus?”, kodėl gi nesurengus dar smarkesnės “audros” priešinga tema: “Kaip sumažinti pardavimus?”.
Dar geriau- “kaip apskritai nieko nebeparduoti?”
Idėjų bus tiek, kad maža nepasirodys. Gerų!
Tereikės pradėti jas taikyti, priešingai.
Analogiškai- gerai pagalvoję, kaip dar labiau padidinti savo vieną ar kitą “problemą”, tikėtina, suprasime, kaip verta jas iš tikrųjų spręsti.
Gal net nustosime problemų bijoti, jas ignoruoti ar toliau manyti, kad jos beviltiškos.
Štai mėgstantiems atidėlioti verta pradėti tai daryti sąmoningai, ir smarkiai- tarkime, po pusvalandį per dieną nieko daugiau neveikti, tik atidėlioti viską iš eilės.
Taip ir išmokstama atidėlioti atidėliojimą.
Bijantiems susimauti verta sąmoningai susimauti taip, kad “maža nepasirodytų”- va mūsų mokymuose, po didelio grupinio susimovimo, visi ima kibirkščiuoti ryžtu ir energija, it jiems kas baterijas būtų pakeitęs. Senų baimių- nė kvapo.
Nieko naujo, vėl gi. Dar Seneka nerimaujantiems dėl ateities siūlė atsisakyti visų patogaus gyvenimo privalumų, persirengti skarmalais ir pagyventi gatvėje, kol pagaliau supras: “ar tai ir yra tai, ko bijojau?”
Niekaip negalintiems užmigti verta nustoti vargintis užmigti. Juo labiau- dėl to nerimauti. Priešingai – jei nesimiega, tai nebemiegoti. Dr. Ericksonas vienam savo pacientui yra pasiūlęs, jei tik šis 15 minučių prasivartęs neužmigdavo, tučtuojau keltis ir vaškuoti visas grindis namuose. Po keleto intensyvių naktinių vaškavimo sesijų pacientas nebeturėjo jokių problemų užmigti it kūdikis.
Taip ir tantros praktikos, atsiradusios prieš daug tūkstantmečių, nušvitimui “utilizuodavo” bet kurį elgesį ar veiksmą, neskirstydamos šių į gėdingus ar probleminius.
Dzen meistrai nemoko didaktiškai- priešingai, jie leidžia ir net skatina mokinius puoselėti savo naivias idėjas, nuostatas ir nuovokas tol, kol galų gale, desperacijoje, mokiniai patys įsitikina jų ribotumu ar absurdiškumu.
Dziudo ar aikido irgi moko nesipriešinti “problemai”- tarkime, užpuolikui, o priešingai- panaudoti puolančiojo energiją prieš jį patį.
Morita terapija, kurią praeito amžiaus pradžioje Japonijoje sukūrė dr. Šomo Morita, moko panašiai: nekovoti su problema, jos neignoruoti, bet priešingai- ją stoiškai priimti, kartu su visais kitais iššūkiais, kurie beatsirastų. “Kuo daugiau dėmesio skiriame problemos simptomams”- sakydavo dr. Morita –“tuo jautresni jiems tampame, ir kuo didesnis mūsų jautrumas, tuo dar daugiau dėmesio jiems skiriame, taip susikurdami užburtą ratą”.
Fritz Perls, Gestalto terapijos kūrėjas, yra pastebėjęs panašiai- kuo labiau individas siekia išlikti nepasikeitęs, tuo geresnes galimybes keistis jis įgyja.
Pribręsta.
Pokyčiams. Ar veiksmingiems sprendimams.
“Jei skrisi į šiaurę pakankamai ilgai, galų gale pataikysi į pietus” – rašė kitas garsus Gestalto mokytojas, menininkas Joseph Zinker.
Akivaizdu. Jei dar pakankamai ilgiau- vėl taikysi į šiaurę.
Tik neverta užsiburti.
(Bus daugiau, pradžia- #142, tęsinys- #143)
