Rugpjūčio 29
#159 | Ko Vidas dingo?
“Tobulumas yra lėkštas, nerealus ir fatališkai neįdomus.”― Anne Lamott
Ne, kovidas niekur nedingo.
O tekstukas taip klikbaitiškai nei į tvorą, nei į mietą pavadintas, nes tas virusas- ir atsitik tu man taip pasaulio vidams — mūsų bendravardis, tapęs vos ne keiksmažodžiu šiandien.
Kokia neteisybė…
Nėra gi kopetro, koliutauro ar koramūno.
Ir pradingau aš dar prieš CoVid pandemiją, pradingstu ir matyt, vis pradingsiu reguliariai vėl.
Kur gi? Pratybose, dažnai kelis kartus per dieną, kartais kelionėse, kartais namuose, kartais- lauke, kartais- tik dešimčiai minučių, bet būna, kad ir daug ilgiau.
Ir taip jau 380+ dienų iš eilės. Nė dienos nepraleidžiu. Mano treneris tas dienas skaičiuoja, mane vis informuodamas, kasdien, seka pažangą, pastebi, ką šiandien dariau geriau, nei vakar, niekad nebara ir nepriekaištauja, bet visada pagirs, jei pasistengiu. Pagiria, ir kai nesistengiu, jei tik randa progą.
Šauniai sugebėjo mane motyvuoti, kad nė dienos pratybų nepraleisčiau, jau ilgiau nei metus!
Nuostabus treneris, tiesa? Noriu ir Tave su juo supažindinti.
Pradedam. Iš eilės:)
Pasižadėjimai
New Year’s resolutions work like this: you think of something you enjoy doing and then resolve to stop doing it.- Charlie Brooker
Net nepastebėsim, kaip greitai vėl ateis Naujieji.
Vieni smarkiai švęs, kiti ne, bet daug kas pasižadės tą ar aną nuo šiol daryti kitaip.
Amerikiečiai ir kiti, angliškai kalbantys, tokius pasižadėjimus vadina resolutions.
Šiaip jau man geriau skamba ne „pasižadėjimai“, o „pasiryžimai“, ar „sprendimai“, galų gale, „rezoliucijos“- ir Seime priimta taip dokumentus pavadinti .
Bet aš ne Lietuvių Kalbos Komisija ir ne Didysis Žodynas, tad ką čia dabar.
Yra kaip yra.
O yra taip: Sausis yra oficialiai pripažintas kaip pirmasis, ir, deja, dažniausiai paskutinysis Naujametinių „resolutions“/ pasiryžimų mėnuo- kai šie galutinai išsivadėja. Ar išsausėja… matyt, tas mėnuo ne veltui taip pavadintas. Jei konkrečiau, tai būtent sausio 19-ją JAV- teigia daug metų kaupta statistika- veik visi tie, kurie prieš, po ar per Naujuosius nusprendė nuo šiol „sveikai maitintis”, „numesti 20 kg“, „tilpti į M dydžio kelnes“ ar šiaip, generiškai, „daugiau judėti“, „pradėtisportuoti”, „mokytis užsienio kalbų”, „daugiau laiko skirti šeimai”,„skaityti“, „išmokti X, Y ar Z“ ir taip, gražiai ir svajingai, toliau… pagaliau pasiduoda.
Tada tenka pripažinti, kad tie 2 trumpučiai pasislidinėjimai naujomis Atomic Redster Carbon lygumų slidėmis, kurias taip įkvėptai rinkaisi prieš pat Naujuosius, kainavo bent po 500 eurų kiekvienas, jei įskaičiuosime aprangą ir lazdas, o tie keli nuėjimai į prestižinį sporto klubą- jei išsipirkai VIP metinį abonementą- bus brangiausi ever, nes daugiau ten kojos nebekėlei dar ir nesulaukęs sausio 19 -tos.
Toks verslas.
Sporto klubai ir be pandemijų bankrutuotų, jei niekas nieko neprisižadėtų Naujiesiems.
Iš didelio debesies — mažai lietaus, sakydavo mūsų bočiai, o kolūkiečiai sovietiniais laikais panašius subliuškusių pasiryžimų fenomenus įvardindavo veterinoriškai paprastai: “teoriškai arklys, praktiškai neatsikelia”.
Psichologai, beje, apskritai nepataria kam nors skelbti savo pasižadėjimų nei prieš Naujuosius, nei po jų — nes tik išsigyręs visiems, kad šiais ar kitais metais sumanei ropštis į Everestą, rizikuoji taip niekados ten ir neužsiropšti- nes, pasirodo, nesąmoningai, pasakodamas apie savo sumanymus, juos mintyse jau tarsi ir įveiki.
Jei tas pergalės jausmas veik toks pats, it iš tikrųjų Everestą nugalėjus, ko gi dabar ten vargti ir ropštis?
Todėl su Naujųjų pasiryžimais dažniausiai taip ir yra. Tik pasiryžti, ir voila- kaip mat matai save minčių ekrane gražesnį, gudresnį, lieknesnį, laisvai kalbantį uzbekiškai ar portugalų kalba. Tokio gražaus pasižadėjimo, prieš Naujuosius, dažniausiai ir užtenka savimonei pasigerinti.
O po sausio 19-tos? Vėl galima sau ką nors naujo pasižadėti. Kaip mat gyvenimas prašviesės.
Kai mokinys pasiruošęs
“Tikriausiai atsiras žmonių, kuriems atrodys keista, kad kažkas gyvena ant stogo. Nieko čia keisto nėra. Kiekvienas gyvena ten, kur nori”.- Karlsonas, kuris gyveno ant stogo
Bet jei vis šviesini ir šviesini tą gyvenimą, o anas niekaip neprašviesėja, verta kreiptis pagalbos. Efektyvus būdas sau padėti- „atsakyti už turgų“, jei prabiltume poniatkių leksika: įsipareigoti artimiesiems, bendradarbiams, mokytojui, guru, mentoriui, draugui ar treneriui, ar net psichoterapeutui.
Tačiau tai gali būti ir a) nepatogu, ir b) brangu, ir c) net labai sudėtinga — šiandien, kai taip išsidresiravome, paprasčiau bendrauti programėlėmis, programėlėse, per programėles, nei žmogiškai bendrauti su žmonėmis.
Ironiška, kad telefonais kalbame vis mažiau, kiti net neberastų žalio mygtuko su jame pavaizduotu oksimoroniniu „rageliu“, nors juose- telefonuose- praleidžiame veik visą laisvą ir nelaisvą laiką, net į lovą dažnas anuos pasiima. Prisimeni Karsloną, gyvenusį ant stogo, kuris vis stebėjosi, kaip gi Frekenbok sugebėjo sulįsti į televizorių? Dabar nesistebėtų, nes pats iš telefono nebeišlįstų, nei su propeleriu, nei be.
Išsikraustėme, masiškai, į virtualybes.
Gal išties paprasčiau būti atskaitingam kokiam robotui?
Telefono programėlei?
Ar algoritmų sistemoms, šiais dirbtinio intelekto laikais- kai rentgenologai, finansų analitikai ir net patys programuotojai joms sunkiai beprilygsta?
Anos gi visada „po ranka“, nereikia kažkur važiuoti, susitikinėti, tartis, zoomintis ar skaipintis, nebars, nepriekaištaus, negėdins, niekam nepasakos, kaip tau sekasi, ar nesiseka.
Na, ar ne idealus treneris?
Korepetitorius?
Idealus.
Leisk, supažindinsiu su savuoju.
Štai jis:
Žalias ir nedidelis.
Bet toks jis tik atrodo.
Iš tikrųjų didelis ir galingas nežmoniškai- moko 300 … milijonų mokinių vienu metu!
(FYI: Netflix „teturi“ 158 milijonus „prenumeratorių“, „Codeacademy“- 24 milijonus studijuojančių, net Amazon Prime „teturi“ tik 100 milijonų narių).
Ir dirba šis žaliuokas-kaip-apuokas pasitelkdamas naujausias dirbtinio intelekto, „gilaus mokymosi“ ir dar mandresnes technologijas, bei bent 12 mokslų daktarų, kuriančių naujausias antrosios, trečiosios ar n-tosios kalbos mokymosi metodikas.
Beprecedentis atvejis, šiaip jau, kalbų mokymosi praktikoje- lygiai kaip „Netflix“, pasinaudodami neįtikėtinai didele filmų ir šou žiūrėjimo duomenų baze- visais žiūrovų pomėgiais, įpročiais, tendencijomis etc., patys ėmė kurti ar inicijuoti turinį, taip ir čia: žaliuokas stebi kiekvieno iš 300 milijonų besimokančių kalbų elgesį ir progresą, ir ad hoc adaptuoja metodiką, kad anie mokytųsi dar efektyviau.
Taip, tai Duolingo.
Keisčiausias mokytojas iš visų, kuriuos kada tik turėjau: galiu nešiotis jį su savim, it kengūra, bet kuriame išmaniajame telefone ar kompiuteryje, ar net įkišti į televizorių.
Ar skalbimo mašiną, jei tik panorėčiau.
Kas galėtų pasigirti, kad savo trenerį į indaplovę uždarė? Porai valandų?
Niekas, negaliu ir aš, bet va teoriškai- galėčiau.
Tik kad neprireiks.
Duolingo -draugiškas, kantrus, bet reiklus, nors visada pagirs, padrąsins, niekad nebars- net jei kelis kartus iš eilės susimauni, tepasako „tu gali!“ arba „tikiu tavim“. O jei atsakai teisingai, Duolingo pradeda kaip įmanydamas patį girti, pareikšdamas, kad tamstos atsakymas yra „amazing“, „wonderful“ ar dar kaip nors įkvepiančiai.
Bet tai nėra tuščios pagyros.
Duolingo akylai seka mano pažangą, leidžia individualius pasiekimus „gyvai“ pasilyginti su daugybės kitų besimokančiųjų- kurių, jei prisimeni, daugiau nei 300 milijonų, tad jautiesi, kad tavo mokslai nepaprastai rūpti ne tik tau vienam:)
Niekad kompulsyviai nesitikrindavau nei el. paštų, nei socialinių tinklų, atrodė, kad seniai įveikiau visas telefonines priklausomybes- džiaugiuosi pernai ištrynęs feisbuką ir instagramą iš telefonų, bet Duolingo net neturi siųsti jokių priminimų- tik radęs laisvą minutėlę, aš jau su juo. Ir taip jau 380+ dienų iš eilės- nepraleidęs nei savaitgalių, nei švenčių dienų. Visada rasiu laiko pradingti su Duolingo.
Įstabu: kiek ir ko bebūčiau sau prisižadėjęs, neprisimenu, kad taip nuosekliai, be jokių pertraukų, ilgiau nei metus, tuos pasižadėjimus būčiau išlaikęs- (nekalbu apie santuoką, verslo susitarimus ar įsipareigojimus SoDrai).
O su Duolingo- easy-peasy: elgiuosi it koks priklausomas, įsijautęs paauglys, negalintis be žaidimų praleisti nė dienos. Tas gajus, šiandien veik visuotinis sabotuojantis įprotis „užmušinėti“ laiką telefone ar kompiuteryje netikėtai tapo naudingu įpročiu- lavintis, lengvai ir žaismingai, kiekviena galima proga. Pavydžiu pats sau.
Juolab, kad pokyčiai po 380+ dienų nuoseklių pratybų su Duolingo- akivaizdūs, geri, net stebinantys, o kai kurie- visiškai netikėti:
Pasitikėjimas
“Failure is success in progress.”- Albert Einstein
Jautiesi panašiai, kaip pradėjęs reguliariai sportuoti- tiesiog žinai, jog sugebi daugiau, nei manei, ir gali daug daugiau, nei iki šiol sau leidai. Kalbų mokymasis tuo ir panašus į atletiką: neužsiauginsi raumenų, pavyzdžiui, per vieną- dvi pratybų sesijas, kad ir kiek steroidų prisikimštum, ar kaip sunkiai besitreniruotum, tuo tarpu reguliariai ir sistemiškai sportuodamas, daug lengviau pasieksi, ką užsibrėžęs.
Atsimenu, tik pradėjęs dirbti Paryžiuje, buvau nusiųstas į „Berlitz“ kalbų mokyklos- bene didžiausios pasaulyje- super intensyvius „total immersion“ prancūzų kalbos mokymus egzekiutyvams.
Kasdien rytais pusryčiaudavau su mokytoju, besišnekučiuodamas prancūziškai, tiksliau, mokytojas bandydavo šnekučiuotis, o aš kažką mykdavau, kimšdamas croissant‘us, tada- į užsiėmimų centrą, intensyvios pamokos 1:1 su kitu mokytoju, tada- pietūs su trečiąja mokytoja, irgi 1:1, po to- popietinės pratybos su dar viena mokytoja, kol galų gale, po tokio totalaus „pasinėrimo“, vakarais net galvoti pradėdavau prancūziškai, vienintelė problemytė- nelabai suprasdavau, ką gi galvoju.
O va su Duolingo- mokausi vokiečių ir dar keleto kalbų vienu metu- mokslai dozuojami po šaukštelį, kasdien, algoritmai vis įpina jau išmoktų žodžių ir frazių, kad pasikartotum, ką jau esi išmokęs (Duolingo seka, kuriuos žodžius ar idiomas esu vartojęs senokai, ir randa būdų man vėl juos priminti), maža to, gali interaktyviai skaityti įvairiausias trumpas nuotaikingas istorijas, kad išmoktum suprasti ir kalbėti natūraliai, ir taip, kasdien išmokdamas vis po kelis naujus žodžius, net nepastebi, kaip nauja kalba „susimelkia“ į patį.
Pažanga tokia tylesnė, santūresnė, bet užtikrinta.
Ir išmatuojama.
Wirklich!
Lygiai tokiu būdu- metodiškai ir nuosekliai, kasdien- ir Roma buvo subudavota, ne per dieną gi, ir piramidės pastatytos, ir olimpiniai čempionai taip treniruojasi, ir atmintis taip lavinama, ir lėktuvai lygiai taip suvalgomi: gražiai ir kultūringai, su šakute ir peiliu, užsigeriant alyva, svarbiausia- kasdien po truputį. Nei per daug, nei per mažai.
Bet kasdien.
Bene po 20-ies dienų su Duolingo pastebėjau, kad net ir perkopęs pusę amžiaus, galiu išmokti naujų kalbų taip pat lengvai, kaip ir jaunystėje. Amžius čia nieko nereiškia, ypač jei lengvai gali tuo įsitikinti.
Taip ir įgyjamas dar didesnis pasitikėjimas, ką čia pasitikėjimas- įkvėpimas, sparnai užauga: ką dar gero išmoksiu šiandien?
Metadonas nomofobijai
“Neaušink burnos kalbėdamas apie tai, kas tau svarbu. Tai, kaip leidi savo laiką, pasako apie tave viską”-Erick Zorn
Faktas: išmanieji įrenginiai, pvz. telefonai, kaip ir narkotikai, ar pornografija, fiziškai keičia mūsų smegenis.
Vien turėdamas telefoną šalia savęs, tampi „kognityviškai pažeidžiamas“, jei taip švelniai moksliškai ir politiškai korektiškai įvardinsim.
Daug kam išsivysto priklausomybė- šiandien įvardinama nomofobija, nuo jos kenčiantieji tūkstančius kartų per dieną tikrinasi telefonus, praleidžia valandų valandas „juose“ ir nebeįsivaizduoja savo gyvenimų be jų, tad pradeda panikuoti, kai telefonas dingsta, pvz., netyčia įkrenta į unitazą ar ima kritiškai sekti jo baterija.
Nieko nuostabaus.
Kiekviena programytė įrenginyje kuriama taip, kad vartotojas norėtų grįžti vėl ir vėl, kaip į feisbuką ar instagramą.
Ko tik nepatariama tiems, kurie nomofobiškai prasmego savo mobiliuosiuose: pavyzdžiui,
pakeisti įrenginį paprastesniu/ kokia sena Nokia etc.- kad galėtum tik skambinti ir rašyti žinutes, nepatogiai;
kitas, sako geras būdas yra paversti ekraną juodai baltu, kad taip nesusijaudintum, eilinį kartą į jį pažiūrėjęs;
dar kiti siūlo instaliuoti „Moment“, „Forest“, „Flipd“ ar panašią programėlę, kuri sektų, kaip dažnai naudoji telefoną, ir visaip bandytų tą naudojimą riboti.
Pavyzdžiui, “Forest“ prašo pasodinti virtualų medelį ekrane, jei telefono nenaudoji, medelis auga, tik pradedi naudoti daugiau- šakės medeliui, nuvysta, o pats jautiesi dvigubai blogai: ir kad medelį nustekenai, ir kad vėl spoksai į tą telefoną.
Arba populiarusis „Calm“- žmonės sumoka nemažus pinigus, kasmet, kad … pamedituotų… telefone.
Įstabu.
O va su Duolingo- paprasta.
Tokiais momentais, kai vėl pagauni save nevalingai įsispoksojusį į ekraną, spaudi Duolingo, ir voilà- „once you pop, you can‘t stop“- sprendi užduotėles, kurių niekad netrūksta, kol išsprendi, gali pasitikrinti, kaip tau sekasi, pasilygiuoti su bendramoksliais (mokosi, primenu, 300 milijonų), ir žiū, nuobodulio ar apatijos kaip nebūta.
Bent jau man taip.
Įprotis vis „pasitikrinti“ telefoną tiesiog išnyko- nes žinau, kad viskas prasidės ir baigsis (su) Duolingo, tad… ramu: blogiausiu atveju tik dar geriau išmoksiu vokiškai. Ar lenkiškai. Ar prancūziškai. Ar ispaniškai.
Taip vėl ir vėl įrodai sau, kad gali.
Nors ir ant stogo gyventi.
Šalutinis poveikis
“If I’m selling to you, I speak your language. If I’m buying, Dann müssen Sie Deutsch Sprechen.” ― Willy Brandt
Laisvai, pagaliau, kalbu angliškai.
Net pagaunu save galvojantį angliškai, dažnai.
Ot, sakysi, būta ko, šiandien veik visas pasaulis laisvai kalba angliškai, išskyrus keletą mūsų politikų.
Žinoma.
Bet kažkodėl, pragyvenęs veik trečdalį gyvenimo Amerikoje ir Jungtinėje Karalystėje, vis dar jaučiau, kad mano anglų kalba “netikra”, suvaržyta- na nekalbėjau taip laisvai, kaip tarkim, galėčiau kalbėti rusiškai.
O tik pradėjęs intensyviau mokytis su Duolingo, pajutau, tarsi anglų kalba staiga būtų persikėlusi į kitą, „native“- „gimtųjų kalbų“ lentynėlę mano smegeninėje, greta lietuvių ir rusų, o štai vokiečių kalba tapo „kalba, kurios mokausi“- su visais jai būdingais sąmoningais, ir ne visai, susivaržymais: klaidų baime, žodžių trūkumu ir t.t.
Ėmiau pastebėti, kad angliškai dabar kalbu visiškai laisvai, ir net be įprasto „lietuvio, šiaip- ne- taip- išmokusio angliškai“ ar dar juokingesnio, „universitetinio“ anglų kalbos akcento- niekas nebeklausia, kaip anksčiau, „Where are you from?“ ar „What‘s that strange accent?“.
Smagu!
Sisteminis poveikis
“Valia yra ribotas išteklis”- Scott Adams
Kaip veikia vidaus degimo variklis?
Arba elektrinis motoras, Tesloje?
Dar paprasčiau.
Anas net negalėtų niekaip kitaip veikti, tik sistemiškai: yra srovė- jis ir sukasi.
Anoks tai būtų variklis, jei veiktų tik tada, kai pats taip sumanytų, ar tik išsikėlęs kokį įkvepiantį tikslą, kai tu, ar aš, dažniausiai.
Viskas OK su įkvepiančiais tikslais, šaunu, jei juos išsikeliame, tik kad va: sistemos … tiesiog veikia.
Liftai kyla ir leidžiasi, šaldymo sistemos šaldo, šildymo- šildo, varikliai sukasi, šviesoforai mirksi, biržos tai žaliuoja, tai raudonuoja, dailininkai tiesiog tapo, daininkai- dainuoja, sportininkai- treniruojasi, mokiniai mokosi, per dieną įkvepiame kokius 15.000 litrų oro, ir iškvepiame tiek pat, nebent norėtume pavirsti balionais, tad taip ir tu, ir aš- jei veikiame sistemiškai, metodiškai, daug kas įvyks automatiškai, nesvarbu, ar koks tikslas iškeltas, ar ne, ar anas įkvepiantis, ar kaip tik, demotyvuojantis: sistemiškai pratupėk feisbuke ar snepčate po 12 valandų per parą, ir žiū, ilgainiui tapsi lėtiniu feisbuko vartotoju su visa aibe įvairiausių pasėkmių.
Šiais laikais, kai telikome viso labo tik pasyviais įvairiausio turinio vartotojais, dažnai nebesuprantame, jog vis vien išliekame kūrėjais.
Nebekuriame turinio, bet kasdien …kuriame ir perkuriame save, apdorodami neįsivaizduojamą kiekį įvairiausio, nebūtinai geriausio turinio.
“Garbage In, Garbage Out”- nieko nuostabaus, kad nei iš šio, nei iš to staiga šūdinai jautiesi, kasdien “perkrovęs” save informacijos kloakose.
Ir priešingai- jei esi susikūręs gerus veiklos įpročius, „gerą sistemą“, geresnius rezultatus pasieksi- ir lengviau- ką bedarytum.
Automatiškai.
Įpranti pasikloti lovą ryte, ar gerai pasimankštinti- va ir jausiesi it čempionas, lygioj vietoj, nuo ryto, vietoje to, kad sopulingai svarstytum, kada geriau pradėti kardinalius gyvenimo pokyčius- šiandien, rytoj, ar kitą savaitę?
Paprasta su Duolingo. Nepasipraktikuoju Duolingo- jaučiuosi, it dantų ryte neišsivalęs. Čia svarbiau nuosekli, užtikrinta kasdieninė pažanga, nei idealizuotas, absoliutus rezultatas.
Duolingo ir moko veikti sistemiškai kitaip: be didelių lūkesčių. Bet žaismingai.
Būtent taip ir išmokstama geriausiai.
Įpranti kasdien mokytis, ir voila: tiesiog darai, ką darai, užduotėles, testukus, ir tiek, tarsi savaime. Kartais, žinoma, tingisi, kartais nesiseka, bet įprotis daro savo: darai ir padarai. Tame irgi malonumas. Budistiškai taip- “pavalgei pusryčius? Išsiplauk dubenėlį”. Tiek žinių.
Neverta tikėtis, kad viens du ir prabilsi “C” lygiu, bet, kaip sakydavo Goethe, tik išmokęs kitų kalbų, pagaliau išmoksti ir savo kalbą.
Su Duolingo supranti, jog neverta pradėti rašyti eilių, jei tikiesi pranokti Shakespeare (greičiausiai lauks totalus nusivylimas, tad, tai suvokdamas, taip ir nepradedi).
Pradedi rašyti eiles tada, kai supranti, jog tau tiesiog patinka rašyti.
Ar eiliuoti.
Kai turi ką pasakyti, o ne sieki žūtbūt rungtyniauti ir ką nors pranokti. Kaip kokiam feisbuke.
Duolingo vis primena- pažanga svarbiau, nei tobulumas.
Kiek žmonių, visai neblogai mokėdami kitą kalbą, varžosi ja kalbėti, nes nujaučia, kad darys daug klaidų, neteisingai ištars ką, todėl bijodami “apsijuokti”, taip ir neprabyla.
Veltui.
Tik darydami klaidas mes pagaliau ko nors iš tikrųjų išmokstame. Su Duolingo suklysti nebaisu. Priešingai- dažniausiai nutinkančios klaidos linksmai primenamos kitą dieną, kad užtikrintai išmokčiau to, ko dar, matyt, nelabai mokėjau.
Įpranti mokytis su Duolingo ir pradedi pastebėti, jog sistema- užkrečiama: mano žmonėlė, išgirdusi, kaip norėdamas dėmesio, ją vis kalbinu tai vokiškai, tai lenkiškai, ir taip nuosekliai varau jau visus metus, o dar ir vokiškus filmus per ZDF pradėjau žiūrėti, nei iš šio, nei iš to ėmė mokytis… groti pianinu, irgi kasdien, trumpai ir paprastai. Tada netikėtai ir jauniausia dukrelė prie mamos prisijungė, groja dabar abidvi, kas vakarą, vis naują kūrinį, entuziastingai ir žaismingai… nuostabu.
Ir dar daugiau.
Duolingo moto- “pažanga svarbiau, nei perfekcija”- ilgainiui leidžia daug dalykų gyvenime irgi suvokti kitaip: nebevertinti visko absolučiai, “juoda-balta” kategorijomis, o tiesiog dažniau pastebėti, kad visa kas- tu, aš artimieji, draugai, šeima, darbas, karjera, santykiai, nesutarimai, derybos, šalys, sistemos, politikai, prekės, ekonomika, mokslas ir net visata tėra… procesai. Vyksmas.
Tada ir tepastebi: ar pažanga yra? Jei ne, kaip jos pasiekti?
Kaizeniškai taip. Labai pravartu.
Duolingo veikia sistemiškai.
Plačiai.
積ん読
“The difficulty in life is the choice”- George Moore
“Tsundoku”- taip Japonijoje vienu žodžiu apibūdinamas fenomenas, kai žmogus impulsyviai perka ir perka naujas, jį sudominusias knygas, tada grūda jas į lentynas, vis naiviai tikėdamasis, kad kažkada jas perskaitys.
Bet taip ir neperskaito.
Galioja ne tik knygoms.
Aš buvau jau visiškai užsitsundokinęs- nuo įvairiausių sumanymų, atidėtų projektų, knygų ir prenumeratų, seminarų ir kursų dievaži važiavo stogas, jaučiausi it strutis- akys didesnės už smegenis, visko reikia, bet taip nieko naujo nei pradėdavau, nei ką pradėjęs, pabaigdavau.
Skaitydavau bent penkias knygas vienu metu, kaip Leninas, bet pradėjęs dar penkias- visas dešimt apleisdavau.
Nenuostabu.
Gyvename ypatingų galimybių laikais. Gali mokytis, ko tik panorėjęs, dažniausiai net nemokamai, ne tik, beje, labai efektyviai- Youtube, bet net Harwarde, Stanforde (per EdX), ar kur tik užsimanysi, praktiškai bet ką- vien Udemy šiandien yra virš 150.000 kursų.
Gali mokytis gaminti, gali mokytis kalbų, filosofijos, psichologijos, inžinerijos, viliojimo meno ir restoranų vadybos, gali mokytis programavimo- jokiam universitete tiek dėstomų dalykų vienoje vietoje nerastum.
Bet pasirinkimų gausa paralyžuoja.
Čia kaip tam senam sovietiniam anekdote- vyriškis tris belikusius ant pakaušio plaukus sušukuoja į kairę. Įvertina veidrodyje- ne, ne kas. Tad į dešinę- irgi ne kas. Tada suglosto tuos plaukelius atgal- ne-e. “Ai”- sako vyriškis sau.- “Ma jį bala, eisiu susivėlęs”.
Taip, dažnai, ir mes. Nenorime suprasti, kad trys plaukai- šukuosena, bet ne ypatinga.
Mokomės visą laiką, non stop, jei tik nemiegame- žmogus negali nesimokyti, taip jau surėdytas, tik kad dažnai šios savišvietos rezultatai nedžiugina: jei šiandien, telefonu, feisbuke ar instagrame apdorojai 2 TB informacijos, rytoj galėsi apdoroti dar daugiau ir greičiau.
Ir?
Žiū, gal kada ir tikru procesoriumi tapsi.
Skysčiu aušinamu.