BALANDŽIO 4
#158 | Feisbukas kaip šaldytuvas
“Maniau, paskelbsiu kažką feisbuke, bet pagalvojau- kam?“ — David E. Love
Daug kam jau turbūt net keista skaityti ką nors nebe feisbuke, instagramo įraše ar messenger žinutėje.
El. pašte šiandien- brukalai, net telefonu, bent jau čia, Valstijose, nebeskubi atsiliepti, nes robotai telepardavėjai skambinėja 24/7, pažangiausieji įsigudrina mano mobiliojo ekrane rodyti… mano paties numerį- tarsi skambinčiau pats sau:)
“Baisu, kas darosi”- sakytų mano ATA močiutė, šiaip jau labai šaltų nervų moteris, ilgai pradirbusi sovietiniame civilinės metrikacijos biure, kur konvejeriu tuokdavo poras ir išduodavo gimimo liudijimus.
Bet čia ne apie močiutę.
Čia apie šaldytuvus.
Praeito šimtmečio pradžioje šaldymo technologijos sukėlė revoliuciją.
Pasikeitė žmonijos gyvenimo būdas: maistas atpigo, jį galima buvo saugoti ilgai, kiekvienas galėjo apsigyventi nesvarbu kaip toli nuo ūkių, miestų ir t.t., tad pasikeitė infrastruktūra, šaldytuvai sulipo ant vilkikų ratų, atsirado gigantiška maisto pramonė, nebesaistoma maisto galiojimo terminais, pradėjome valgyti kardinaliai per daug mėsos, žuvies ir t.t., kol galų gale, viskas baigėsi tuo, kad turime, ką dabar turime- primenu, dėl šaldytuvų- žemės ūkis susbsidijuojamas veik visur, tuo tarpu veik pusė maisto išsivysčiusiose šalyse tiesiog išmetama, šaldyta mėsa ir jos produktai kainuoja pigiau, nei neužšaldomos daržovės, ar vaisiai, o pieno gamyba- tik dėl šaldytuvų- tapo grėsminga, globalia agroindustrine monopolija, ir taip toliau, ir toliau, ir plačiau, ir giliau.
O feisbukas?
Panašus efektas.
Feisbukas monopolizuoja ir industrializuoja mūsų bendravimą, uzurpuoja socialinius ryšius, pažintis, draugystes… praktiškai nepalikdamas jokių alternatyvų.
Nesmagu čia matyti, pavyzdžiui, įrašus apie ką tik mirusius- jei anksčiau velionį pagerbdavome aplankydami artimuosius, paskambindami, nuvykdami į šermenis, laidotuves, tai šiandien, žiūriu, įrašas su velionio kapo nuotrauka sulaukia šimtų tų geltonų, ašarą braukiančių emotikonų.
Dar keletą “laikų”, fantasmagoriškų tokių, if you ask me.
Ir tai… viskas.
Nežinau.
“Baisu, kas darosi”- sakytų močiutė.
O gal ir nesakytų.
Ar čia tik man vaidenasi, kad feisbukas yra kaip šaldytuvas?
Feisbukas kaip šaldytuvas-
kad ir kaip dažnai jį varstai, nieko gero nerandi.
Feisbukas kaip čempionas-
laimi ir laimi. Sumanei namus susitvarkyti? Tik va, nusprendi feisbukan trumpam užsukti. 0:1 Tavo tvarka pralaimėjo. Ir teisingumas. Reikia dirbti? Prieš kibdamas į darbus, pasitikrini feisbuką. 0:2 Tavo darbai pralaimėjo. Galvoji, gerai, eisiu pasportuosiu. Pasižiūri feisbuką telefone- 0:3. Sportas rūko. Ir taip, nesustabdomai, kasdien, feisbukas laimi ir per instragramą, ir per messengerį, ir per visus kitus galus. Va dabar baigiu čia rašyti, nepyk, einu greitai prasitikrinu feisbuką, gavau notification telefone. 0:4
Feisbukas kaip draugas-
beje, pažįstam aną mudu jau 15 metų! Bet savotiškas toks- žino tave kaip nuluptą, nes gi pats jam nusilupi, geriau, nei visi tavo draugai, artimieji, kolegos ar giminaičiai, supranta iš pusės žodžio ir net numano, ko anksčiau ar vėliau užsimanysi. Tik kad va, rinkdamas totaliai visą įmanomą ir neįmanomą, numanomą ir nenumanomą informaciją apie tave ir tavo visus draugus bei pažįstamus, feisbukas, labai nedraugiškai, net nesiruošia ja tavim pasidalinti. Visais vidutiniškai 29.000 informacinių segmentų apie tave. Ne, feisbukas it koks skundikas- pasalūnas- pletkininkas suruošia, supakuoja įvairiausią informaciją apie tave ir visada yra pasiruošęs ją parduoti bet kam, kas tik užsimanys. Draugas, paverčiantis tave preke? Anoks tai draugas. Panašiau į Pavliką Morozovą (tokį sovietinį personažą, vaikiščią, įskundusį savo tėvą ČK urodams).
Feisbukas kaip dresuotojas-
vartotojus dresuoja it viščiukus grūdais, dopamino pliūpsniais už kiekvieną “like”, svarbiausia, kad čia sugrįžtum vėl ir vėl, kasdien, ir išbūtum kuo ilgiau. Pastebėk, kaip lengvai to išmokai :) Feisbuke nėra nieko atsitiktinai- kievienas pikselis išbandytas tūkstančius kartų, kad veiktų nepriekaištingai. Net įspėjimų („notifications“) raudona spalva parinkta tokia, kuri, po daugybės testų, vienareikšmiškai pasitvirtino- veikia geriausiai. Tad nenuostabu, kad esi išdresuojamas žiūrėti ir reaguoti į viską iš eilės, kuo tik bebūtum “šeriamas”- video niekad nesibaigia, „autoplay“ niekad nesustoja, o personalizuotas “tik tau” naujienų srautas turėtų būti vadinamas “versme”, ar bent jau “fontanu”, o iš tiesų- “cunamiu”, nes naujienos nesustos. Taip Feisbukas savo vartotojus meistriškai išdresiruoja pasibodėti… absoliučiai viskuo, ir greitai, bei būti nuolat kuo nors, pirmiausia savim, nepatenkintais. Kaip? Čia esi priverstas nuolat save lyginti su kitais. Visais kitais.
Feisbukas kaip grožio konkursas:
kuriame visos misės ir misiai, ir teisėjai, ir žiūrovai, ir svečiai, ir valytojos, ir apšvietėjai, ir režisieriai, ir operatoriai, ir garso inžinieriai, ir televizijos žiūrovai, ir jų šuniukai, ir kačiukai, ir net kiaulaitės ar meškėnai sulipa į sceną ir rodo vieni kitiems savo balus. Laimi draugystė.
Feisbukas kaip makijažas-
kad ir kaip mandrai kiaulei lūpas dažysi… ana vis tiek kriuksi. Niekam iš tikrųjų niekas net “(ne)patinka” feisbuke, geriau jau tas mygtukas vadintųsi “man šiaip dzin, bet va paspaudžiau”.
Feisbukas kaip dulkių siurblys-
tik daug galingesnis, net nei Dyson, Rainbow ar Kirby, visus kartu sujungus- siurbia apie tave viską, 24/7, kur buvai, kur esi, kur keliausi, kam skambini, kam skambinai, su kuo susirašinėji, ką susirašinėji, kas tau patinka, kas dar nepatinka, kiek laiko praleidi, kur, su kuo, per ką naršai, kada nenaršai, ką veiki, kaip veiki, ką beveiktum, ar tu feisbuke, ar nefeisbuke, ar iš vis paskyros neturi- feisbukui px, siurbia vis tiek, nes kada nors vis tiek čia pasirodysi. Ar būsi pažymėtas kokioje nuotraukoje. Ar gausi žinutę. Ar kandidatuojančiam į kokias pareigas dabdaviai paskyros paprašys. Kaip gi tu be feisbuko? Įtartinas kažkoks.
Feisbukas kaip šaldytuvas, vėl-
viskas, ką čia randi, šiaip turėtų būti laikoma tik žemoje temperatūroje. Ir tamsoje.
Feisbukas kaip blenderis-
viską sumala puikiai, kurgi ne, net ir geriausios idėjos, tekstai ar video čia plakasi išvien su visu kitu “š”. Mūsų protėviai net neįsivaizdavo, kad vaizdingas pasakymas “šūdą malti” taps tokia kasdienybe, ką čia, kasdienine veikla milijardams. Jau beveik trims milijardams.
Feisbukas kaip aiškiaregis:
susipažinę su bent šimtu tavo “likes”/ “patinka” paspaudimų čia, feisbuko algoritmai tave pažįsta ir profiliuoja geriau, nei tavo kolegos, pažįstami, draugai, tėvai ar net sutuoktiniai. Tiksliau, sutuoktinė ar sutuoktinis, ne hareme juk gyveni. Štai garsioji studija, kuri savo ruožtu įgalino skandalingąją “Cambridge Analytica” sėkmę tiek Jungtinėje Karalystėje (“brexit”), tiek JAV (2016-jų rinkimai).
Feisbukas kaip klizma:
tarkim, apimtas įkvėpimo sukurpsi kažką nuostabaus. Tada, anksti ryte, kaip ant sparnų, savo dievišką kūrinį paskelbsi feisbuke. O tada lėtai stebėsi, kaip feisbukas tau padarys didelę kūrybinę klizmą- tavo šedevras per visą dieną taip ir negaus jokių „laikų“, o štai draugelio įrašas apie naudotas vasarines padangas jų gaus 300.
Feisbukas kaip enigma:
ir jokia čia ne enigma, kad patys feisbuko programuotojai nelabai besusigaudo savo Frankenšteine- daugiau nei 62 milijonai programinio kodo eilučių, čia be „backendo“, tiesiog neįmanoma aprėpti niekam, net ir geriausiam programuotojui, o kur dar platus feisbuko dirbtinio intelekto algoritmų naudojimas, kuris dažnai yra kaip „juodoji dėžė“, pagal nutylėjimą. „Technologijų progresas mus teaprūpino efektyvesniais būdais regresuoti“- rašė Aldous Huxley- ir kur gi ne. Dūzgia serveriai, pluša programuotojai, šviečia šviesolaidžiai, atmosferą drebiną 5G dažniai… kam? Kad galėtum feisbuke pasidalinti tuo, ką šiandien valgei pietų? Ačiū.
Feisbukas kaip porno:
net ir žinodamas, kad 99 proc. visko, kas čia yra, yra banalu, lėkšta, netikra, surežisuota, fake, perdėm subjektyvu, išpūsta, dekontekstualizuota, dramatizuota, rodoma tik tau, pateikta komerciniais, politiniais, poveikio, propagandiniais tikslais ir pan., net jei tau tai nepatinka, net jei supranti, kokį poveikį žmonijai apskritai daro feisbukas- kad ir atjunkydamas mus nuo tikro bendravimo- net jei suvoki, kokia absoliuti feisbuko galia šiandien (pakelta kvadratu pagal Metcalfe dėsnį- bet kurio tinklo galia yra proporcinga jo jungčių skaičiui kvadratu)– tu vis tiek čia.
Feisbukas kaip šaldytuvas, vėl:
Samsung, pavyzdžiui, jau gamina šaldytuvus su feisbuku. Ar feisbukus su šaldytuvais? Nesvarbu.Nesvarbu, ir ką ten rasi. Ar net radai. Ar taip ir neradai.
Ir nerasi.
