Spalio 14
#157 | Nuo 1 iki 10
“Klausyk- nejau tu, vos bekvėpuodamas, vadini tai gyvenimu?”- Mary Oliver
Jei dabar paklausčiau, kaip jautiesi šiandien, nuo 1 iki 10, ką atsakytum? (Sakykim, „1“ - „neypatingai“, o „10“- „puikiai“).
Va ir paklausiau.
Vienuolika, sakai?
Nuostabu.
Sveikinu!
Tik ...“būkim biedni turtingi, bet teisingi“.
Na nesijauti Tu „vienuolikai“.
Bent jau dar ne.
Ypač po tos Mary Oliver citatos, pradžioje.
Žinau.
Paskubėjau vietoj tavęs atsakyti.
Luktelk.
Perskaitysi, ir pasijausi. Net jei dar ne, bent jau pajausi, kaip smagu taip jaustis.
Patogiai įsitaisyk.
Važiuojam.
Tikėtina, kad įvertinai savo būseną lietuviškai kukliai- tiesiog „normaliai“.
Kiek beklausinėčiau, dauguma Lietuvoje atsako „4“, na maximum - „7“. Normos ribose.
O va amerikiečiai – kitas toks „anekdotinis“ tyrimas- šie gi visada ir taip „fine“, anyways- jie savo būsenas vertina truputį geriau, „8“-ais ar „9“-ais, dažniausiai.
Bet retas kuris, paklaustas ar Amerikoje, ar Lietuvoje, atsakys „10“. Matyt, dėl įvairiausių kultūrinių, neurocheminių ar psichosocialinių priežasčių.
Gal žmonės tiesiog kuklinasi.
Juk truputį nemandagu mūsuose jaustis puikiai, lygioj vietoj.
O jei nemandagu, taip kaip gi jausiesi 100 proc. tobulai, tada?
Antra vertus, jei jau kas nors taip klausia, visada gali įtarti klastą- gal čia esi kaip nors trolinamas?
Todėl net jei ką tik jauteisi „dešimtukui“, staiga gali pasijausti nusileidęs iki „3“. O jei klausiantysis akivaizdžiai ir pats, toli gražu, nesijaučia „10“, kažkaip nesinori prieš jį puikuotis.
Suprantama.
Mums.
Bet jei prieš pora šimtų metų ko nors paklaustum: „kaip sekasi šiandien, nuo 1 iki 10?“- einu lažybų, kad niekas klausimo net nesuprastų. Greičiau jau tavęs paklaustų- „ko prikibai čia, kai kaškis?“
Ar suprastum, ką atsakė?
Tais laikais nei gyvenimo, nei savijautos niekas jokiais balais ne(nu)vertindavo.
Juk tai „Pono Tado“ laikai, kai žmonės, net neraštingi baudžiauninkai, kalbėdavo itin vaizdingai, turtinga lietuvių, ar lenkų kalba. Maža to, turėdavo laiko į valias, išsikalbėti- ar tamsiais žiemos vakarais, ar ilgais vasaros- netrukdomi elektros, interneto, išmaniųjų ir t.t.
Ar Adomas Mickevičius būtų rašęs „Poną Tadą“, jei Tadas įsigudrintų savo gyvenimą apibūdinti vienu balu- pvz. „7“? Ar net „10“?
Nebūtų:
Nors Tadas Vilniuje, puikiam mieste, gyveno,
Bet buvo auklėjamas dvasininko seno.
Tad nors beveik jau baigė dvidešimtį metų,
Senoviško griežtumo laikėsi kaip reta.
Užtat, atvykęs tėviškėn atsigaivinti,
Turėjo gryną širdį ir nekaltą mintį.
Bet kilo nejučiom ir laisvės norai žavūs,
Ir jau iš anksto svarstė, kaip čia progą gavus
Įrodyt, kad širdy jausmai liepsnoja šaunūs,—
Jis jautėsi esąs žvalus, vikrus ir jaunas.
Jo gyslose tekėjo kraujas sveikas, grynas,—
Tokia jų giminė: juk Soplica vadinos,
Visi jie sudėties tvirtos ir raumeningos,
Visi geri kariai, truputį mokslui tingūs.
Ir Tadas kaip jo bočiai buvo karštas, greitas,
Gerai žingsniavo pėsčias, puikiai jodė raitas,
Nebuvo negabus, bet mokslai jam netiko,
Nors dėdė ir nemaža skyrė tam skatiko.
Labiau nei knygą mėgo šautuvą ir kardą
Ir būt mielai nešiojęs karininko vardą,
Nes juk ir tėvas taip testamente norėjo,
Ir jau mokyklos suole būgnas jį žavėjo.
Bet tuos sumanymus staiga sutrukdė dėdė.
Kad Tadas vestų žmoną, taip jisai parėdė,
Kad ūkį perimtų ir kaime įsikurtų
Ir įpėdiniu liktų jo sukrautų turtų.
Mums garantuotai pasirodytų, kad nieko naujo tais laikais - palyginus su 2018-ais, kai vidutinis paauglys gauna virš tūkstančio pranešimų per dieną- nelabai beatsitikdavo. Kokį kaimą aplankęs 1805-ais ir po dvidešimt penkerių metų, pavyzdžiui, 1830 -ais, ilgai ieškotum skirtumų. Be metų laikų kaitos, epidemijų, karų, krikštynų ar laidotuvių, vidutiniam statistiniam XIX a. pradžios kaimiečiui (o jų buvo absoliuti dauguma) gyvenimas ėjo kaip sulėtintam kine. Žiauriai monotoniškai, mūsų pagreitėjusiu supratimu.
Gi šiandien, kai mus 24/7 seka, registruoja, matuoja ir vertina įvairiausios kameros, telefonai, kompiuteriai, didžiųjų duomenų algoritmų sistemos; kai kiekvienam iš mūsų sukurtas ne vienas skaitmeninis, kredito, socialinis, administracinis ir dar galas žino koks profilis, patys išsidresiravome savo sėkmes ar nesėkmes vertinti it robotai, greitai ir tiksliai: skaičiais, balais, indikatoriais, kilogramais, liemens ar krūtinių apimties centimetrais, feisbuko „patikimais“, instagramo „širdelėmis“, virtualių „draugų“ ar sekėjų skaičiumi, laipsniais, koordinatėmis, km/l, bonus taškais, ar lygiais ir nesibaigiančiais atgimimais, žaidimuose.
Bet tai nėra blogai.
Tiesiog efektyviau ir greičiau taip.
Todėl prašymas ką nors įvertinti dešimties balų skalėje- absoliučiai natūralus, štai: įvertink, kaip įprastai tau tokie klausimai atrodo- nuo 1 iki 10, dabar?
Sakau.
Kaip eilinis KPI (Key Performance Indicator).
Nenatūralu ir neįprasta, dar ir šiandien, klausti esminių dalykų, pavyzdžiui, kodėl žmonės neleidžia sau jaustis puikiai be jokios priežasties, o jei ir leidžia, tai tik demonstratyviai, instagrame ar feisbuke.
Šiaip jau to išmokstama.
Ne apsimesti, o iš tikrųjų jaustis puikiai be jokios, didelės ar mažos, svarbios ar ne, priežasties. Žinoma, reikia padirbėti, idant savivokos įpročiai ir įsisenėjusios nuostatos ar gerai išlavinto bejėgiškumo būsenos imtų, ir pasikeistų- nes jaustis prastai, lygioj vietoj, be jokios aiškios priežasties, ir taip visi moka, puikiai.
Psichoterapija šiuo atveju irgi ne visada padės, mat psichoterapeutai- bent jau man taip pasirodė- dažnai itin įtariai vertinai pernelyg gerą ūpą ar staiga smarkiai išaugusią savimonę, teigdami, jog tai tėra artėjančios, ar jau prasidėjusios depresijos kompensavimas.
Ma ją bala, tą depresiją, šis tekstukas- ne apie 5 ar 10 balų ir jų keliamus pavojus automobilių važiuoklėms, ne, kalbamės apie tai, kuo toks paprastutis klausimas- „kaip jautiesi/ kaip sekasi, nuo 1 iki 10?“ yra ir gali būti vertingas, kasdien.
Šiandien.
Mums.
Liaudies ūkyje, pavyzdžiui, panašūs klausimai yra populiarūs.
Išsinuomavęs automobilį, užsisakęs prekes internetu, net nusipirkęs maisto produktų „plytų ir skiedinio“ ( = tikroje) parduotuvėje galų gale būsi apklaustas- rasi klausimą kasos čekyje, arba sulauksi skambučio, ar el. paštu: „kaip vertinate savo patirtį/ aptarnavimo kokybę/ personalą/ prekių ar paslaugų kokybę nuo 1 iki 10?“
Amerikoje į panašias apklausas viliojama net prizais, ar loterijomis. Interneto svetainėse kaip mat esi mandagiai paprašomas „sudalyvauti apklausoje“; jei paskambini kokiai telekomunikacijų bendrovei, prieš „eidamas prie reikalo“, turi sutikti „atsakyti į keletą klausimų apie šios dienos pokalbį su konsultantu“.
Negi sunku, jei taip maloniai paprašo?
Atsakai, dešimt ar mažiau balų, gali ir nė vieno balo neskirti, vis vien jautiesi it teisėjas kokiame TV šou.
Ir visai nesvarbu, kad tokie primityvūs vertinimai nelabai kam berūpi- štai Valstijose nesunku gauti bent 5000 skirtingų „data points“ apie bet kurį iš 220 milijonų „suprofiliuotų“ gyventojų, bent jau „Cambridge Analytica“ tuo dar visai neseniai gyrėsi. Na ir kas?
Pardavėjai/ paslaugų tiekėjai, surengę net ir tokią paprastutę, vieno klausimo apklausėlę tau, tik pykšt ir nušauna ne du, o bent 10 zuikių, vienu šūviu.
Viena apklausa, tiksliau:
Pirmasis zuikis: leidi įmonei iš karto sužinoti, kaip vertini suteiktas paslaugas/ prekes;
Antrasis zuikis: dažniausiai nesąmoningai pasitvirtini sau, kad esi patenkintas šiomis paslaugomis/ prekėmis- nes dažniausiai, šiais laikais, viskas ir būna gerai;
Trečiasis zuikis: įmonė parodo tau, kad jai rūpi prekių/ paslaugų kokybė;
Ketvirtas zuikis: įmonė leidžia suprasti, kad jai rūpi tavo nuomonė ir tavo pasitenkinimas, tad jautiesi esąs svarbus klientas;
Penktas zuikis: dar kartą turi pagalvoti apie įmonę, prisiminti/ vertinti savo patirtį, visuotinio triukšmo fone kiekviena tavo dėmesio akimirka įmonei/ jos prekių ženklams nepaprastai brangi;
Šeštas zuikis: prašydama įvertinti prekes/ paslaugas, įmonė suponuoja tau, jog jos yra kokybiškos ir tinkamos- negi kas prašytų įvertinti nekokybiškas prekes ar paslaugas?
Septintas zuikis: paprašiusi įvertinti paslaugas, ir gavusi sutikimą, įmonė lengvai gali paklausti ir dar ko nors, pvz. „Ar rekomenduosite mus savo pažįstamiems?“, ir suponuoti tinkamus atsakymus – pvz., lengvutis „1“- „dar neapsisprendžiau“, o „10“- „entuziastingai rekomenduosiu visiems“- vėl gi, subtiliai suponuojama, kad verta rekomenduoti. Žinoma!
Aštuntas zuikis: įmonės darbuotojai, žinodami, kad jų pastangos bus įvertintos apklausa, turi pasitempti. (Būna ir kuriozų- viena automobilių nuomos biuro darbuotoja man vis pasiūlo aukštesnės klasės mašiną už tą pačią kainą, prašydama, kad gerai apie ją apklausoje atsiliepčiau.“No problem, Lynda“- vis pažadu jai, ir apklausoje nepagailiu komplimentų. O kai atvežu automobilį servisui į vieną atstovybę, su serviso sąskaita dažniausiai gaunu ir jau vien dešimtukais užpildytą anketą, kurią teturiu tik pasirašyti. „Thank you for signing the paperwork“- įžūliai, sakyčiau, siūlo kiekvieną kartą vis naujas darbuotojas čia. Negi plaksiuosi? Pasirašau.)
Devintas zuikis: klientai jaučiasi įgalinti. Pagaliau jų atsiliepimai šį tą reiškia. Iš tikrųjų- nelabai ką, bet optika , kaip sako amerikiečiai, čia svarbiausia.
Dešimtas zuikis: surinkdama „vidinius“ atsiliepimus, įmonė „vakcinuoja“ klientus, kad anie neužsimanytų, neduokdie, palikti neypatingus atsiliepimus kur nors Google, feisbuke, Yelp ar skundai.lt
Faktas- įvairiausi prašymai ką nors įvertinti dešimties balų, žvaigždučių ar žąsų skale šiandien veikia kaip iš pypkės, dešimt balų.
Tad kodėl tuo nepasinaudojus?
Man labai patinka Dr. Jane McGonigal darbai.
Ji- bene pirmoji pasaulio mokslininkė, apsigynusi disertaciją apie... žaidimus. Netikėta sritis? Jau nebe. Tyrimai teigia vienareikšmiškai: žaisdami mes lengvai leidžiame sau būti kitokiais, persikūnijame iš „normalios“, homeostatinės būsenos, į optimalią- tampame labiau užsispyrusiais, labiau susitelkusiais, labiau pro-aktyviais, nei reaktyviais ir apskritai, būname daug geresnio ūpo.
Savo knygoje, „Superbetter“, Jane pasakoja apie pažįstamą verslininką ir filantropą, Michael, kuris, susitikęs kokį pažįstamą, kiekvieną kartą paklaus- „Jei vertintum nuo 1 iki 10, kaip šiandien tau sekasi?“.
Pasirodo, tai irgi puikus būdas nušauti daugybę zuikių, vienu šūviu ir lengvai:
Zuikis Nr. 1: Amerikiečių ritualinis pasisveikinimas- „Hi, how are you“- „Fine, thank you, and you?“- jau seniai tapo nieko nereiškiančių frazių seka. O štai „nuo 1 iki 10“ klausimas leidžia pradėti nuoširdesnį, tikrą pokalbį.
Zuikis Nr. 2: Pašnekovui daug lengviau įvertinti savo dieną tam tikru balu, nei pasakoti apie visa tai, kas šiandien vyksta jos ar jo gyvenime- šiais laikais beveik visi dar yra raštingi ir gali suskaičiuoti iki 10.
Trečiasis zuikis: Šis klausimas- it žaidimas, ar testas, intriguoja ir neleidžia varžytis. Puiki galimybė pagaliau lengvai ir betarpiškai pasikalbėti.
Zuikis Nr. 4: Užduodamas tokį klausimą, lavini savo socialinius įgūdžius: empatiją, pasitikėjimą savimi, iniciatyvą ir t.t. Dar daugiau. Kai pašnekovas įvertina savo būseną ir paaiškina- arba nepaaiškina, kodėl tokiu balu, Michael dažniausiai paklausia vėl: „ar galiu kaip nors padėti kilstelti tave nuo „6“ ...į „7“, šiandien?“ Į šį, antrąjį klausimą, dažniausiai atsakoma šypsena, dažnai – „va ir padėjai“...na negi nesmagu taip šmaikščiai parodyti dėmesį ir rūpestį žmonėms? Smagu.
Zuikis Nr. 5: Šį klausimą galimą užduoti tik vieną kartą per dieną ir tik vienam iš draugų, ir būtinai akis į akį. Rimtai? Ne. Gali žaisti, gali kibinti nors ir šimtus draugų ar pažįstamų ar visai nepažįstamų per dieną, akis į akį, sms žinute, feisbuke, ar bet kur kitur. Taip lengva parodai dėmesį, „palieti bazę“, kaip sako amerikiečiai, ir sužinai, kaip šiandien gyvena draugai ir pažįstami, leidi jiems suprasti, kad tavimi galima pasikliauti, kad tau jie rūpi, kad nori ir moki bendrauti. Betarpiškai, nuoširdžiai, kaip žmogus, o ne liaudies ūkio subjektas.
Jaučiu, kad ir tau kyla klausimas- it balionas: negi taip paprastai, tiesiog paprašius įvertinti savo būseną, ją lengva pakeisti?
Dar ir kaip.
Ne tik pakeisti.
Mūsų pratybose būna diena, kai visa grupe iškeliaujame į gatves „nesveikuolių“ ieškoti.
Tinkamiausi šiems eksperimentams kandidatai – troleibusų stotelėse lūkuriuojantys senjorai. Prieini, užkalbini, truputį pasišnekučiuojat, ir klausi: „kaip jaučiatės, ponia, šiandien? Nieko neskauda?“ „Ai“- sako pagyvenusi moteriškė – „Sąnarius gelia“. „Kur labiausiai?“ „Ai va, kelią skaudą, matyt oras keisis“ „Ponia, jei įvertintumėt tą skausmą nuo 1 iki 10, kiek dabar būtų?“ „Na, kokie septyni, vaikeliuk“ „Leiskit Jums tą skausmą gerokai pamažinsiu, ar galiu?“ Moteriškė vos spėja linktelti, o tu uždedi abi rankas ant to skaudančio kelio, aistringai pradedi ką nors tyliai balmatuoti, ar šiaip, teatrališkai įsitempęs „trauki“ skausmą lauk, dar pora mesmeriškų mostų, judesių, ir klausi, it niekur nieko, vėl: „Na, ponia, kiek to skausmo beliko dabar, nuo 1 iki 10?“ „Trys“- šypsosi truputį nustėrusi ponia... „pala, o gal ir tik vienas...ar iš vis nebeliko? Kaip gi čia“- stebisi.
Padėkoji, kad leido „pasipraktikuoti“, ir nusilinksminęs nueini. Va ir troleibusas atvažiuoja. Viskas! Dar nebuvo nė vieno dalyvio, kuriam nebūtų pavykę taip netradiciškai, viens du ir kam nors bent truputį pagelbėti.
Žinoma, tai ne gydymas. Ir ne terapija. Ir ne jokie burtai. Bet veikia, tegu ir ne visada ilgai, veikia užtikrintai! Tai puiki dėmesio valdymo praktika, paprastas ir veiksmingas būdas disasocijuoti- leisti žmogui pakeisti nepatogią būseną geresne.
Prašydamas įvertinti tam tikro jausmo, ar būsenos intensyvumą, šienauji tuos zuikius it automatu:
- Pirmasis zuikis: Leidi žmogui atsiriboti, įvertinti jausmą ar būseną tarsi iš šalies. Dažniausiai jau vien to užtenka, kad jausmas/ ar būsena pasikeistų. Pats vertinimo faktas- net jei tai tik „nuo 1 iki 10“ suponuoja, kad būsena/ pojūtis gali būti keičiami- „whatever gets measured, get‘s done“.
Antrasis zuikis: Sustiprini lūkesčius, kad jausmas/ būsena pasikeis: leidi ją įvertinti, ir pradedi veikti. Taip dar įtaigiau leidi suprasti, kad pokyčiai- neišvengiami. Dabar belieka duoti jiems truputį laiko, kurį gali užpildyti labai įvairiai: kalbėjimu, užkalbėjimu, burbėjimu, prisilietimu, dramatiškais, ar nelabai, judesiais ar mostais, ar tiesiog ramybės minute. Svarbiausia- baigus viltingai paklausti vėl: „Na, kiek dabar?“ Voila. Įsitikini, kaip gerai tai veikia. Įsisąmonini, kad ir tu taip gali. Daug.
- Trečiasis zuikis: Pradedi suprasti, ką tavo pašnekovas jaučia, ko tikisi, ir kaip tau sekasi valdyti jo lūkesčius realioje, ad hoc situacijoje- tai puiki įtaigos praktika, leidžianti tau kitaip suprasti ir patį save.
Ketvirtasis zuikis: Suvokęs, kad ne tik gali, bet nuolat ir keiti kitų žmonių būsenas, pagaliau gali leisti išsirinkti optimalią būseną sau.
Va taip va. Nušauni ne du, o dvigubai daugiau zuikių.
Tik susitariam, kad niekam apie šiuos mūsų pseudomokslinius eksperimentus dar nepasakosi. Pradės mus persekioti, kaip gydančius be licencijos. Ar kaip burtininkus kokius.
Neverta dar ir todėl, kad suveiks taip vadinamas „pasigyrimo efektas“- papasakojęs kitiems apie kokį nors savo sumanymą, ar siekį, rizikuoji prarasti motyvaciją veikti, nes nesąmoningai, bepasakodamas, tą iššūkį tarsi jau ir įveiki. Smegenims ne taip paprasta atsirinkti, kas prisimenama, kas įsivaizduojama, o kas, atrodo, taip tikra.
Geriau išbandyk kokią paprastutę „nuo 1 iki 10“ disasocijacijos seką pats.
Puiki mankšta vaizduotei:
Tarkim, jei kada įsiskaudės galvą, ar šiaip, ims ką nors mausti, pradėk įvertindamas, koks tas skausmas- nuo 1 iki 10. Tada, jei tai, pavyzdžiui, galvos skausmas, suteik jam spalvą. (Mintyse, žinoma, nebūtina dabar išsiteplioti visą galvą). Pastebėk, kaip tas „skausmas“ juda- ar pulsuoja, ar šiaip, kaip nors slankioja. Pažiūrėk, kaip jis keičia spalvą- jei silpnėja, ar truputį stiprėja. Leisk skausmo pojūčiui susiformuoti į rutulį, leisk jam suktis, aplink savo ašį, išsikelk tą rutulį mintyse prieš save, ir tada leisk jam suktis į priešingą pusę, nei sukosi, tik daug smarkiau. Lai net zvimbia, kaip greitai. Pastebėk, kaip jis keičia spalvą, ir kai įsitikinsi, kad minčių ekrane matai viską itin ryškiai ir aiškiai, paklausk savęs, kiek balų duotum tam -buvusiam J- skausmui dabar?
Nėr už ką.
Jei dabar sumanytum paklausti- „kokius vėjus čia paistau, nuo 1 iki 10?“, atsakyčiau paprastai: apie elementarią savitaigą čia.
Ir įtaigą.
Kurios verta mokytis visiems.
Laisva kiekvieno mūsų valia, deja, tėra tik iliuzija. Su visom iš to atsirandančiomis pasekmėmis.
Nesuprasdamas elementariausių įtaigos būdų, paprastų poveikio principų, rizikuoji nebesuprasti, kodėl darai, ką darai, galvoji, ką galvoji, ir jautiesi, kaip esi įpratęs jaustis- juo labiau, kad išmaniosios algoritmų sistemos, turėdamos tokią neįsivaizduojamą duomenų apie mus gausą, vis lengviau gali mums padėti galvoti, ką turėtume galvoti, jausti, ką turėtume, anot jų, jausti ir ruošti mus gyventi taip, kaip turėsime gyventi.
Kaip šauniai pastebėjo Yuaval Noah Harari savo „Homo Deus“- beje, pagaliau išleistoje ir lietuviškai:
Kiekvienas piemuo puikiai žino, kad daugiausia bėdų paprastai pridaro sumaniausias bandos ožys, – štai kodėl žemės ūkio revoliucija apribojo mentalinius gyvūnų gebėjimus. Antroji kognityvinė revoliucija, apie kurią svajoja technologinio humanizmo kalviai, tą patį gali padaryti mums ir sukurti žmogaus pavidalo sraigtelius, kurie komunikuoti ir apdoroti duomenis geba daug veiksmingiau nei kada nors anksčiau, tačiau vargiai pajėgia susitelkti į paprastus dalykus, sapnuoti ar abejoti. Milijonus metų buvome pagerintos šimpanzės. Ateityje galime tapti milžiniškomis skruzdėmis.
Laimei- toks netikėtas ekskursas- vis dažniau odontologai, implantologai, net chirurgai intervencijoms ar operacijoms nebenaudoja visiškai jokios nejautros, ar tik minimaliai naudoja vietinę nejautrą net ir sudėtingesnėms intervencijoms. Ligoniai išmokomi paprastų, bet veiksmingų dėmesio valdymo būdų, leidžiančių jiems operacijos metu susitelkti į kitus dalykus ir kokybiškai kitaip toleruoti skausmą. Pavyzdžiui, giliai atsipalaiduoti, keliaujant „laiptais“ mintyse ar dar pragmatiškiau- rūpestingai telkti seiles burnoje, tuo metu, kai be jokios nejautros jiems operuojamos kojų venos. Anesteziologai mokosi hipnozės. Hipnozė daug lengviau- bent dvigubai geriau- padeda ligoniams atsisakyti rūkymo, nei nikotino pleistrai ar purškalai. Smarkiai apdegusiems ligoniams virtualios realybės žaidimas „Snow World“, sukurtas Washington‘o Universitete, malšina skausmą ne blogiau, nei morfijus, o kartais- net geriau.
Jokie čia ne vėjai.
Tai geriausia hipnozės reklama, kokia tik gali būti. „N“ kartų veiksmingesnė, nei įvairiausi parodomieji šou, ar seansai per sovietinę televiziją.
Jei kada nors, žiūrėdamas gerą filmą, nubraukei ašarą, ir ne vieną; jei esi važiavęs į tašką A, bet net nepastebėjai, kaip atkeliavai, netikėtai, į tašką B, ar Z; jei nejautei jokio skausmo, kol nepamatei, jog susižeidei- sveikinu, tu normalus: moki sutelkti dėmesį, įsijausti, ir savo dėmesį valdyti.
Tai reiškia, kad kartais tu - transe. Gerame transe, ne tokiame gerame transe, kitų transe, savo transe, mano transe, kelionės transe, gatvės transe, telefono transe. Kai ir dauguma žmonių, to dažniausiai net nepastebi.
Todėl neturėtum stebėtis, kad taip paprastai, gali sau- ar kitiems- pagerinti savijautą bent pora balų. Juk iš tikrųjų- būkim turtingi ir teisingi- jokių balų nėra. Jokių zuikių niekas nei po du, nei dešimtimis, nei apskritai nebešaudo.
Mes tik nuolat, kaip sakydavo Dr. Miltonas H. Ericsonas, keliaujame iš vieno transo į kitą. Vis kitokį- jei šį, tarkime, įvertinsi „7“, „7“ ir turėsi. Keturi? Tai keturi.
Ką tik galvotojas besugalvos, tą įrodytojas įrodys, sakydavo Robert Anton Wilson.
Elementaru.
Nuo vienuolikos, penkiasdešimties ar net 300 balų būsenos toje paprastutėje mūsų 10-ties balų skalėje Tave viso labo skiria... kaip manai, kas?
Tik viena mintis.
Kada dabar geriausia proga jos sulaukti?
