• Autorius: Vidas Jankauskas

---

Jis nuostabus.

Jaučiu nuolatinį jo dėmesį.

Tik prabudusi, dažniausiai paimu jį pirmoji. Lovoje kartu galėtume praleisti visą rytą. Ir visą dieną galėtume. Būna, kad ir praleidžiam.  Mes jau antri metai kartu. Važiuojam į darbą, keliamės liftu, kartu einame pietauti, į parduotuves, ir visur kitur- it neišskiriama pora.

Jei jo staiga nebėra šalia, jaučiuosi blogai. Man jo tada labai labai trūksta. Pradedu nerimauti, jo ieškoti. Kai tik mes kartu, jis pasirūpina mane užimti, nuolat rūpestingai primindamas apie viską, kas vyksta, ar dar vyks. Vakare gulamės kartu. Jam nereikia valytis makiažo, ar raginti manęs, kad paskubėčiau, ne, tiesiog- jis visada manęs laukia. Atsidavęs man be galo.

Ir mane supranta. Niekad nesiginčys, neprieštaraus. Daro viską, kaip paprašytas. Tobulai.

Aš užmiegu pirmoji.

 “Mūsų technologijos tampa vis labiau sudėtingesnės, tuo tarpu mes tampame vis paprastesniais. Technologijos vis geriau supranta mus, o mes, tuo tarpu, vis mažiau jas tesuprantame. Nė vienas žmogus nepajėgs pats vienas suvokti visko, kas vyksta jo “iPhone”, ką ir bekalbėti apie daug sudėtingesnes sistemas.”- Douglas Rushkoff

Etimologija

“AiFouno” pavadinimo į lietuvių kalbą niekas neverčia ir nenormina.

“iPhone” yra “iPhone”.  Jau 10 metų, ir tiek žinių.

Nors galėtų.  

Elementariai, sakytų toks amerikietiškas personažas, Captain Obvious:  “I” – anglų k. asmenvardis “aš”, o “phone”, kilęs iš graikų φωνή, dar visai neseniai reiškė “garsą” arba “balsą”.

Skaitytume reklamas tada: “mobilusis telefonas  “AšGarsas -8”- jau prekyboje”.

“AšGarsas-8” derėtų su  “ELFA-202”, “Audra-4”, ar “Vilma-3”, geriausia lietuviškos elektrotechnikos pavadinimų tradicija.

Ar su keistais kitų telefonų pavadinimais: “Samas dainavo” (Samsung), ir “Kas jie yra?”- (Huawei)

Ateini į kokią “Bitę” (va, pripratom- telekomunikacijų bendrovė save vadina vabzdžiu, ir ką tu jai), ir sudūzgi: “kada turėsite “AšGarsas” aštuntuosius”? Jau turite? Noriu “Aš Garsas Plius”. 128 GB”

 “AšGarsas”, arba “AšTelefonas”, nelygu kaip versim, akivaizdžiai skamba ir kaip indėniškas vardas- a la “Aš Debesis”, “Aš Žiūriu” ,“Sėdintis Bulius”, “Gyvenantis Miške”, ar “Gudresnis Už Kojotą”, ir visiškai ne kaip išmanaus įrenginio prekės ženklas.

Spėju, kad būtent todėl niekas ir neverčia Apple naujadaro, “AiFouno”.

Net islandai, kurie šiaip jau visokiausius, net tarptautiniais tapusius technologinius terminus verčia į savo kalbą.

Aifounas yra aifounas, šiandien tai bendrinis pavadinimas, kaip ir feisbukas, kseroksas, tupervarė ar “yra, kaip yra”.

Tik kad va - gal “AiFouno” ar “AiPedo” pavadinimas bent jau fonetiškai galėtų būti sietinas su sovietinių laikų rusų rašytojo Kornejaus Čiukovskio personažu- daktaru “AiSkauda”?

Ar matei kada tuos sovietinius multikus? Barmalėjus, papūgos, Limpopo? 

Būtent. Nereikia nieko versti. Ai... founas. Ir gerai.

Daktaras AiSkauda, beje, stengdavosi nesukelti skausmo arba jį numalšinti savo pacientams, tarp kurių būta ir įvairiausių gyvūnų, ir žmonių, todėl tas jo vardas- “ai” ir dar “skauda” skamba ne visai logiškai.

Tiksliau, visai ne logiškai.

Faktas- pacientai daug geriau jaustųsi, sutikę daktarą “Va-Ir-Ne-Skauda”, arba dar geriau, daktarą “Tuoj-Ne-Skaudės”, nei daktarą, pasivadinusį tiesiai šviesiai- “AiSkauda”.

Kaip apskritai kuriam nors daktarui šautų į galvą sieti savo vardą su skausmu ir maža to, jaustuku “ai”? Nebent kokiam nacistui-sadistui Jozefui Mengelei.

Ar sovietinių laikų odontologijos gydyklai.

Šiais laikais toks gydytojo ar kokios klinikos vardas būtų traktuojamas kaip netoleruotina rinkodaros klaida.  Ar nesusipratimas. O gal ir ne- pasirodo, yra šeimos gydytojų klinika “Aiskauda”. Panevėžyje, Algirdo g. 48, jei ką.

Bet va, “ai founas”- skamba visai logiškai. Ne šiaip sau “founas”.

Founas su ištiktuku. “Ai”!

Gerai jau gerai.

Su asmenvardžiu. “Aš”.

Funkcijos

“Aš nežinau, ar bent kas nors pagalvojo, kokį poveikį visuomenei gali turėti iPhone” - Henry Samueli

Aifounu galima ne tik naršyti, ieškoti informacijos, žiūrėti filmus, klausytis muzikos, naudoti kaip žadintuvą, laikrodį, orų pranešėją, diktofoną, naviguoti, skaityti, pirkti ar parduoti, kurti, rašyti, piešti, animuoti, fotografuoti, kurti interneto svetaines, žaisti, matuoti, skaičiuoti, naudoti jį kaip kompasą, išsikviesti taksi, būti taksi, užsakyti bilietus, stebėti prekių tranzitą, prekiauti akcijomis, naršyti internete, kurti muziką, filmus, rasti partnerį, ar partnerę, ir t.t.

Aifounu galima ir skambinti.

Rimtai.

Ekrane, dažniausiai kairėje pusėje, apačioje, rastum vieną vienintelę piktogramą, tarp dešimčių kitų- nelygu, kiek programėlių turi, tokį keistą, į makaroną panašų simboliuką žaliame fone.

Spustelk. Galėsi surinkti numerį- arba pasirinki kontaktą- ir, jei pasiseks, netrukus būsi sujungtas. Galėsi pasikalbėti.

Tik ar dar turėtum, su kuo?

Turiu omenyje, kas turi tokią prabangą šiandien?

Kas gi naudotųsi tokia primityvia ir laiką švaistančia funkcija?

Teisingai, niekas, išskyrus telepardavėjus.

Normalūs žmonės neturi laiko skambinti ir kalbėtis telefonu su kitais normaliais žmonėmis, nes šie irgi neturi laiko tokiems lėtiems ir primityviems komunikacijos metodams.
 
Tik pamanykit- kalbėti telefonu reikia po vieną, ir dar pakaitomis: kol vienas kalba, kitas turi tylėti, klausydamasis vidutiniškai 5 skiemenų per sekundę lietuvių kalba ar kiek daugiau, jei kalbėtum, pavyzdžiui, ispaniškai. 

Įsivaizduok, jei interneto puslapiai ar feisbukas atsivertų tik tokiu greičiu- norėdamas perskaityti visa tai, ką čia jau esu surašęs, lauktum porą minučių, o gal ir daugiau.

Bet gi nelauktum.

Per tiek laiko spėtum ir snepčatą pasitikrinti, ir porą žinučių atsakyti, ar visam pasauliui ką nors vertingo paskelbti, pavyzdžiui, kur ir kiek šįryt pabėgiojai.

Kadangi vidutinis amerikietis šiais laikais statistiškai teturi tik pusantro “tikro”, ne feisbukinio draugo (prieš dvidešimt metų dar turėjo du, prieš trisdešimt- visus tris), tai ir skambinti nelabai kam ir belieka, net jei užsimanytum.

Arba vienam “pilnam” draugui, arba kito pusei.

Ir įvairiausios bendrovės skambučių vengia kaip velnias kryžiaus- savo korporatyvinėse svetainėse siūlo “kalbėtis internetu”, su savo botais, žinutėmis, net feisbuko “ryšininku”- Messenger, o organizacijos telefono numerį, pastebėk, visais įmanomais būdais slepia.  Toks lėtas komunikacijos būdas paprasčiausiai per daug kainuoja. Net jei numerį pagaliau rasi,  ir prisiskambinsi, gali tekti ilgai “pakyboti”, kol galų gale pasikalbėsi. Neseniai čia skambinau dėl per uraganą pasiklydusios siuntos- buvau roboto perspėtas, kad pokalbio su “specialistu” teks laukti vieną valandą ir šešias minutes. Iškenčiau, muzako klausydamasis, kokį pusvalandį, ir nusprendžiau- apsieisiu be siuntos.

Jei siuntoje ne dar naujesnis ar geresnis aifounas, kam ji man, ta siunta, bereikalinga?

Milijoną kartų per metus

Pirmąjį mobilųjį telefoną įsigijau prieš 23 metus, tais pačiais metais ir vedžiau.

Ne telefoną- vedžiau Matildą, o tas pirmasis mano telefonas, analoginė, plytos dydžio Comliet NOKIA buvo tikras galios ir statuso simbolis.

Nors tada kainuodavo ir įeinantys, ir išeinantys skambučiai, uoliai apmokėdavau tūkstantines mėnesio sąskaitas- o kaip gi geriau pademonstruosi, kad esi sėkmingas verslininkas, bent jau sau?

Brangaus automobilio, pavyzdžiui, į kišenę neįsidėsi, nebent modeliuką, prabangaus laikrodžio niekas nemato, o čia, prašau- visai kompaktiškas dalykas, visada su tavim, skamba garsiai ir gali pažaisti gyvatėlės žaidimą.

Turėdamas tą NOKIA, atsimenu, jaučiausi esąs toks galingas...nenugalimas, tiesiog.

Lengvai pasiekiamas, ir galintis bet ką pasiekti. Įpratau viens du tvarkyti reikalus telefonu, kad ir kur bebūčiau, ir tai buvo nuostabu, lengva bei įstabu. Vien jau vizitinė kortelė su įrašu “mobilusis tel.” tais laikais turėjo svorio.

Ateidavai, tarkime, į kavinę, ar restoraną, suskamba striukės kišenėje ta plyta (nes į kelnių kišenę- niekaip, va kur vyriškų rankinių, vadinamų “pedarastkėmis”, ištakos), pakeli prie ausies, sakai “alio”...ir visa kavinė nuščiūva.

Jautiesi, it būtum kokio neįtikėtino performanso scenoje, va dar akimirka kita, ir pasigirs nevaržomi aplodismentai.

Laikai pasikeitė.

Jei prieš tuos dvidešimt metų koks žmogus aštuoniasdešimt kartų per dieną įjungtų, minutę kitą pažiūrėtų, ir vėl išjungtų televizorių, sakytume- keistuolis.

Jei jis visą dieną praleistų liesdamas, įvairiai čiupinėdamas ar braukydamas to televizoriaus ekraną, tūkstančius kartų- sakytume, kompulsyvus kažkoks.

Jei jis, taip bekrapštinėdamas tą televizorių, tarpais dar bent dvidešimt kartų per dieną nubėgtų pasitikrinti savo pašto dėžutės, ir atsinešęs visus brukalus bei reklaminius lapelius, juos įdėmiai, pusę dienos, tarp lakstymų, skaitytų, o tada, vietoj to, kad išmestų, saugiai juos visus sudėtų į kokią didelę archyvinę dėžę ir bėgtų pasitikrinti pašto dėžutės vėl, ir vėl...sakytume- nupušo žmogus, visai.

Ir ką gi besakytume, jei būtent taip šis žmogus ir praleistų ne tik savo darbo laiką, bet ir poilsio dienas, dažnai net neišsimiegodamas, nes savo keista veikla užsiimtų ir tik atsibudęs, ir prieš užmigdamas?

Sakytume, matyt, Thoreau žodžiais: “Negana būti užsiėmusiu. Taip elgiasi ir skruzdės. Klausimas yra: kuo gi tu užsiimi?”

Štai po katastrofiškų uraganų, žmonės it skruzdėlės suguža, mašinomis šimtus mylių suvažiuoja prie keleto dar veikiančių Puerto Rico mobiliųjų bokštų, ir visą dieną praleidžia ten su aukštai iškeltais telefonais rankose.

Ar tai, kad dauguma mūsų ramiausiai kiekvieną dieną praleidžia su telefonu rankose, net jei laikome aną aukštai neiškėlę, nebus dar didesne katastrofa, nei uraganai ar žemės drebėjimai?

Bus.

Jau yra.

Tik poveikis kiek uždelstas.

Nors akivaizdus.

Ar girdėjai kada nors tokį dyvą, kad kas nors, pavyzdžiui, nusipirktų parduotuvėje karpį, įsidėtų į maišelį, dar gyvą parsineštų namo, o parsinešęs, susijungtų visas šviesas, pasistatytų štatyvą, įsijungtų kamerą, ir nuosekliai nufilmuotų visą karpio išpakavimo procesą.  Maišelį pastatytų ant stalo, tada atsargiai praskleistų, ištrauktų pridususį karpį lauk, aprodytų kamerai iš visų pusių, ir pusgyvį gražiai paklotų ant stalo.

Nematei, turbūt. Aš irgi.

Amerikoje, bent jau, nemačiau kad kas nors dar gyvus karpius parduotuvėse pardavinėtų, juo labiau, kad neštųsi namo nudobti.

Tačiau jei mūsų minėtas karpis, paguldytas ant stalo, staiga atgytų, imtų plaktis, ar dar geriau, nušuoliuotų į kriauklę, filmukas įgytų kiek dramatizmo ir vienareikšmiškai būtų n kartų įdomesnis, nei... tūkstančiai identiškų aifounų ir visokių kitokių telefonų “išpakavimo” video YouTube.

Na ar ne?

Kam gali būti įdomu visą pusvalandį stebėti, kaip išpakuojama kažkokia prekė?

Nebent gamintojui, ar pakuotojui, spėju.

Ir neatspėjau.

Mes užhipnotizuoti, big time.

Kiekvienas aifouno “išpakavimo” filmukas tėra blankus vieno iš kasmetinių Didžiojo Aifouno Pristatymo Įvykio atkartojimas, bet vis tiek malonus pažiūrėti.  

Jautiesi it pats būtum ką tik naująjį aifouną nusipirkęs, išpakuoji, pasigroži, ir supakuoji atgal. Tada vėl.

Koks tobulas.

Kažkaip nepadoru man čia pradėti didaktiškai dejuoti, ana va, koks blogis yra tie telefonai ir kaip pavojinga tapti nuo jų priklausomais, bet kad va – šaukštai po pietų.

Vidutinis statistinis aifouno tėvynainis savo telefoną liečia (spaudinėja, žnaibo ir braukia per ekraną) 2617 kartų per dieną, labiau pažengęs- 5427 kartus. 68 procentai tiriamųjų patys negali tokiais rezultatais patikėti.

Ir ką?

Ogi nieko.

Jei kuris iš tavo pažįstamų per dieną, visų akivaizdoje, geras tris valandas veik tris tūkstančius kartų čiupinėtų sau nosį, kaktą, ausį,  ar dar ką nors, sakytum “Gospodi moja”, kaip mūsų sena pažįstama iš Estijos, Kaidi, ir kviestum greitąją.

Tuo tarpu telefoną, laimei,  gali liesti, žnaibyti ar braukyti kiek tik nori. Juolab, kad dažnai ekraną apklijuoji specialia apsaugine plėvele, dar ir dėkliuką vis gražesnį nusiperki, vienžo, elgiesi su išmaniuoju it su mylimiausia lėle.

Išpuoštas, išdabintas ir vis jungiamas pakrauti.

O ir liesti jį norisi, beje, dažnai, nes aifounai ar androidai seniai tapo mūsų tąsa, dar viena kūno dalimi, integruoti it kokie dirbtiniai smegenų vožtuvai.

Nieko nuostabaus- kiekvienas, nors ir nesąmoningai, bet puikiai suvokiame savo kūno gabaritus, it turėtume tobulą, vidinį, trimatį erdvės žemėlapį.

Ir turime -jaučiame, kada kas kėsinasi į mūsų asmeninę erdvę, puikiai numatome, kur reikės pasilenkti, pritūpti ar pasisukti, kiek jėgos reikės tam ar kitam dalykui pajudinti ir t.t.   

Įdomiausia, kad šią erdvės savivoką nesunku praplėsti ar modifikuoti.

Tarkime, vairuodamas automobilį, tam tikra prasme ir tampi automobiliu- pradedame jausti padidėjusius gabaritus, kitaip patiriame greitį ar nuspėjame stabdymo atstumą. Ne veltui sunkvežimių vairuotojai, išlipę po ilgos kelionės, ir juda patys it sunkvežimiai, lėčiau, jiems visur reikia vietos.

Taip ir su telefonais.

Skirtumas tik toks, kad pasinėrus į telefoną, visi gabaritai tiesiog išnyksta.

Kur gi ne.

Mes keičiamės greičiau, nei keičiasi mūsų aifounai.

Pasikalbėsim apie tai –ne telefonu, žinoma- kitą kartą.

 

 

---