Balandžio 9
#155 | Trumpas signalas
“ Žvirblis gailisi povo, matydamas šio uodegos naštą” ― Amitendranath Tagore
Dar Charles Darwin‘ui vis nedavė ramybės klausimas, kam povui ta evoliucine prasme kaip ir beprasmiška uodega.
„Mane pykina, vien išvydus povo plunksnas“- rašė Darwin‘as 1860-ais.
Natūralia atranka tokio nesusipratimo nepaaiškinsi.
Graži uodega. Bent jau povėms. Na ir kas?
Povą aplenktų net labiausiai nusitupėjusios vištyno perekšlės, įveiktų ir paprasta varna, o apie jo skraidymo gebėjimus iš vis nėra ką daug kalbėti- pažiūrėčiau, kaip tu su tokia uodega mėgintum pakilti.
Net į lėktuvą neįleis.
Bet va.
Gyvena sau povai, tiesa, dažniausiai zoologijos soduose ir privačiose valdose šiandien, ir nesuka sau galvos, bent jau dėl uodegos. Ar jos dydžio.
Galvas dėl tų uodegų suka povų patelės, nes- va čia tai spirdžius, (here‘s the kicker), kaip sakytų amerikiečiai- tai, kad povas dėl savo nepraktiškos uodegos tampa praktiškai neįgalus ir galėtų lengvai išsireikalauti socialinio būsto bei įvairiausių lengvatų, yra svarbus signalas patelei.
Kuo įspūdingesnė ta uodega, tuo povui sunkiau išgyventi, todėl faktas, jog jis gyvas, sveikas bei iškėlęs uodegą čia ir dabar geidulingai cypsi, reiškia, jog šis individas ir yra tas vienintelis.
Kaip teigė biologas Amotz Zahavi, tai labai „sąžiningas signalas“ patelėms.
Trumpas. „Štai ir aš“- toks.
Dievaži, patinka povai ir man, nors ir nesu fazanų giminės patelė.
Jiems nė motais pavojai, nesvarbus jų neįgalumas, nusispjauti į nepraktiškumą, kokia dar čia evoliucija, uodega yra viskas, ką turiu ir mano va, didžiausia.
Va čia tai požiūris.
Akibrokštas visiems žvirbliams ir net kalakutams.
Vertingas signalas, garantuojantis povų išlikimą.
Ir dinozaurų evoliuciją.
***
Aną dieną klausiausi NPR radijo laidos, kurioje buvo pasakojama, kad povai, žvirbliai ar kalakutai- visi paukščiai de facto vis dar laikytini dinozaurais. “Žinduolis yra žinduolis, ar delfinas, ar žmogus. Taip ir dinozauras yra dinozauras- ar roplys, ar paukštis”- teigė toks dinozaurų specialistas.
O žinduoliai, žinoma, signalais komunikuoja ne prasčiau, nei dinozaurai.
Galime teigti, kad tik signalais ir komunikuoja.
Įvairiausiais. Sąžiningais ir ne. Brangiais ir pigiais. Atvirais ir paslėptais.
Ko, pavyzdžiui, aukštai stryksi savanoje gazelės, liutą išvydusios? It mildronato priėdusios?
Juk galėtų sau sprukti kuo greičiau, ir tiek žinių.
Kam energiją eikvoja?
Neeikvoja.
Pasirodo, demonstratyviai ir aukštai pašokinėti yra lengviau, nei nuo alkano liūto pabėgti.
O signalas ištransliuotas: „ne tau, Martynai, skanauti gazelienos šiandien. Matai, kaip mikliai čia šokinėju? Aš jauna, stipri ir lengvai nuo tavęs pabėgčiau. Bet nebėgu, matai, nes man dzin“.
Sėlina liūtas Martynas kitur, it musę kandęs, uodegą pasibrukęs, drąsiai jam prieš nosį straksinčių gazelių nepuldamas.
Taip ir mes.
Strikinėjame irgi, kartais, bet šiaip signalizuojame nesustodami, net miegodami, internetu, balsu ir tyliai, daiktais, apranga, papuošalais, interjerais, žodžiais, elgsena, laikysena, pažiūromis, tikėjimais ir įsitikinimais, net kai niekas, atrodytų, mūsų signalų nemato, it kokie uber šviesoforai.
Kiekvienas žodis, kiekvienas veiksmas, kiekviena žinutė- signalas.
Transliuojame statusą, poreikius, būseną, požiūrius, svarbą ir milijonus kitų dalykų, kurių net nenutuokiame. Štai striptizo šokėjos, kurioms prasidėjusi ovuliacija, net jei pačios to nežinotų, gauna žymiai daugiau arbatpinigių, nei tos, kurioms- ne
Nors sąmoningai šio signalo nei šokėjos, nei jomis besigrožintys baro lankytojai net nenuvokia.
Signalai visur.
Įvairiausiais lygiais.
Akivaizdūs ir paslėpti.
Svarbiausia, kad net norėdamas negali jų netransliuoti.
Ana prisimenu, kaip mūsų Vincukui nesisekdavo sugirdyti vaistų. Karščiuoja baisiausiai vaikinas, atsimenu, ir rūpestingai artinasi link jo mama su šaukštu vaistų vienoje rankoje, ir skanaus uogų gėrimo stiklinaite kitoje. „Va Vincukai, išgerk ir geriau pasijausi“. „Neee“- draskosi Vincas,- „negersiu“. Nu niekaip, atsimenu.
Pasivedžiau žmonelę į šoną ir sakau: „Ką gi praneši Vincui, besiartindama su vaistais vienoje rankoje, ir skaniai užsigerti- kitoje? Būtent. Kad vaistai bjaurūs, ir juos reikės užsigerti. Ne, reikia kitokio signalo“.
Po gero pusvalandžio mama pasirodo vėl, bet šį kartą su „skaniaisiais“ vaistais buteliuke, sakydama, kad šio saldumyno gali duoti tik mažą šaukštelį, nes šis sirupas toks saldus, kad tik kartą per dieną tokio skanumyno galima. Vincas išsižioja, užsimerkia, gavęs vaistų, užsičiaupia ir paskui ilgai ir rimtai mėgaujasi vaistais, it komunijos priėjęs.
Vaistai- tie patys. Signalas- kitoks.
Signalo gavėjas, tiesa, mažametis, bet negi mūsų, suaugusių, brandžių žinduolių, tokie paprasti signalai neveikia?
Veikia, tik daina, pastebėtų tas pats jau gerokai paaugęs Vincas.
Štai Floridoje labai daug vandens telkinių, kanalų, ežerėlių- visa Florida numelioruota, nes dar visai neseniai tebuvo viena didžiulė pelkė. Floridoje ir aligatorių labai daug. Ir turistų. O šie, iš toliau atvykę, dažnai sumano tuose ežerėliuose pasimaudyti- karšta gi.
Statė vietiniai draudžiamus ženklus, net keliomis kalbomis- „Maudytis draudžiama“, „Maudytis griežtai draudžiama“ ar „Maudytis kategoriškai draudžiama“. Spėk iš 3 kartų, kuris ženklas buvo veiksmingas?
Turistams nė motais- kaip ir dažnam iš mūsų, greičio apribojimai, pavyzdžiui, tėra rekomenduojamas minimalaus greičio signalas.
Todėl floridiečiai ženklus pakeitė. Nebedraudė maudytis. Vietoje to, uždraudė šerti aligatorius. Suveikė? Puikiai. Signalas kitoks. Absoliučiai niekas prie tų ežerėlių net nebesiartina. Ir šunų arti nevedžioja.
Va anas visame grožyje:
Signalų gausa
“Einu į Bloomingdale‘s, pasikeliu į ketvirtą aukštą, ir nusiperku 2000 juodų liemenėlių, 2000 kūno spalvos, ir 2000 baltų. Tada išsiuntinėju paskirstydama jas visas po mūsų valdas- namus, laivus, ir t.t., ir viskas- darbas padarytas, o po kokio pusmečio, matyt, turėsiu visa tai kartoti vėl.“—IVANA TRUMP
Nelengva signalizuotojams- profesionalams šiandien.
Vidutiniame Walmart‘e- daugiau nei 100.000 SKU- skirtingų prekių.
Amerikietiškame Amazon.com jų dar daugiau- veik 500 milijonų. Kiekviena jų, suprantama, savaime transliuoja n įvairiausių signalų, kurie pertransliuojami visais įmanomais kanalais: atvira reklama, paslėpta reklama, dar labiau paslėpta reklama, per socialinius tinklus ir net ant besiganančių karvių.
Nori nenori, pradeda veikti natūrali atranka: mus pasiekia tik stipriausi, garsiausi, brangiausi ir žinoma, keisčiausi ar ypatingai neracionalūs signalai, kurie nepatiktų ir Darwin‘ui. Net veiksmažodis naujas atsirado Amerikoje: "peacocking", t.y. galima įvairiai "povuotis", kad pagaliau galėtum į save atkreipti dėmesį.
Štai nebepakanka šiaip sau protestuoti- ne, norėdamos būti išgirstos, Femen aktyvistės išsirengia, užsirašo ką nors įstabaus ant nugaros ar krūtinės, ir puola vaidentis politikams.
Šnipai šiandien nedurstomi nuodingais skėčiais, netyko jų ir snaiperiai- ne, į juos kėsinimąsi klaikiai nepraktiškais būdais, bet kokie signalai ištransliuojami!
Dreba visi, kurie per daug žino.
Norėdami būti pastebėti, ir patys turime signalizuoti intensyviau. Trumpiau. Išmaniau. Ir keisčiau.
Manuel Freiria
Todėl net jei (dar) nesiauginame tų gražių, nors ir nepraktiškų, povo uodegų, elgiamės paprasčiau- masiškai puolėme margintis.
Tatuiruočių paplitimo fenomeną galima būtų paaiškinti René Girard‘o „mimetikos“ teorija- “žmonės išmoksta, ko norėti, mėgdžiodami kitus.”
Absoliučiai!
Bet racionaliai šio sąžiningo- būtent- signalo paaiškinti nepavyktų ir Darwin‘ui.
Man- juo labiau.
Akivaizdu, kad individai, norintys apsimesti margučiais, galėtų išsimarginti akvarele, guašu, tempera, flomasteriais ar permanentiniais markeriais.
Ir paprasčiau, ir net gražiau būtų, bet gi va: tikra, įspūdinga, permanentinė tatuiruotė yra trumpas signalas visiems nevykėliams ir vykėliams: kiek iškentėjau, tiek investavau į save, nebepataisomai, beje, tad „štai ir aš“.
Žavu, tikrai.
Tik kad va, jei nori būti pastebėtas, tatuiruotis šiandien turi plačiau, vis naujose kūno vietose ir spalvingiau. Juk neprašysi licencijuoto tatuiruočių meistro užrašyti ar išpiešti „bile ką“, ne, signalas turi būti teisingas, pasiaukojimo vertas. „Į temą“.
Tik kad niekas tos temos neturi.
Ir jei seniau kiekvienas žiedas, ar auskaras, ar aprangos elementas, ar net gestas kažką svarbaus reiškė- žmonės svaidydavo vieni kitiems pirštines ir dėl sutryptos garbės žudydavosi dvikovose- šiandien gali važinėti po miestą, užsiklijavęs kiek tik nori necenzūrinių N-18 lipdukų, priversdamas visus eismo dalyvius į juos spoksoti, ir ką?
Panašu, kad „garbė“ yra visuotinai pamiršta sąvoka, ir jos paaiškinimo daug kam tektų pasiieškoti žodyne.
Niekas į dvikovą nekvies, ir pirštinių nesvaidys, net jei ant stogo užsirioglintum didžiulį guminį raudoną pimpalą, atsuktą visiems, kuriuos aplenksi šiandien.
Tatuiruotės buvo svarbios bent jau kalėjimuose, ar tarp gentainių pirmykštėse gentyse, gi šiandien gali pamanyti, kad visi aplink yra jau sėdėję.
Bet tatuiruotė- sąžiningas signalas.
Todėl ir veiksmingas.
Taip ir kainos
Rinkodaros 101: super aukšta kaina signalizuoja apie aukšto lygio prekę.
Jei tik tai ne bitcoinas, žinoma.
Tarkim, tinkamai atšvęstos (= brangiai kainavusios) didžiulės krikštynos, jubiliejus ar išleistuvės, vestuvės, ar net laidotuvės yra rimtas ir sąžiningas signalas apie šios ar kitos šventės svarbą visiems- ir joje dalyvaujantiems, ir tik stebintiems.
Naiviai tikimąsi, kad jaunieji, pavyzdžiui, niekada neišdrįs net pagalvoti apie skyrybas, jei jų didingose vestuvėse dalyvaus šimtai svečių, viskas vyks prabangiausiame viešbutyje, kuriame- kartą savo akim mačiau- jaunieji bus vežiojami traukinuku po „dovanų stotis“, gros, šoks ir dainuos geriausi atlikėjai ir bus lėbaujama visą savaitę.
Įpareigoja, žinoma! Galima ir paprasčiau.
Pavyzdžiui, pernešti jaunąją, ar jaunąjį- nelygu svorio kategorijos- per septynis tiltus.
Lygiai taip jokiam darbdaviui nekils abejonių, jog elitinį universitetą baigęs žmogus yra rimtas ir patikimas kandidatas- mokslų kaina viską pasako.
Trumpas ir sąžiningas signalas.
Tuo tarpu jei tuos pačius mokslus krimsi nemokamai atvirose elitinių universitetų MOOCs programose internetu- irgi sąžiningas signalas, bet nelabai kam įdomus.
Bet va: vienintelis, neturintis gero, ar net jokio išsilavinimo kandidatas tampa įdomiu, jei kartu kandidatuoja vien tik elitinį išsilavinimą turintys kandidatai.
Neišsimokslinimas šiuo atveju- išskirtinis signalas.
Tokiu gali tapti ir paprasčiausias penkių skaičių derinys.
Amerikoje pašto indeksai seniai nurungė kitus statuso signalus- gali rengtis it paskutinis driskius ir transportuotis suklypusiu parduotuvės vežimėliu, vis pasispirdamas, bet būsi gerbiamas jau vien todėl, kad tavo 5 ženklų pašto indeksas yra ... teisingas.
Štai mūsų saloje kasdien, palei pagrindinį kelią, dviračių taku veik 3 mylias bėgioja toks diedukas. Atrodo kaip šimtametis, bet matyt, yra dar vyresnis. Bėgdamas laiko ranka užrašytą plakatą su užrašu „JOY“ virš galvos.
Nužvelgia kiekvieną pravažiuojantį tooookia misionieriškai palaiminga šypsena- staiga pasijauti visišku surūgėliu, jei nenusišypsai dar plačiau atgal. Voila!
Trumpas signalas.
Veiksmingas.
Gali vairuoti Rolls-Royce, apsikarstęs brangiausomis prekėmis, ar Vebleniškai prisideginėti cigarus $100 banknotais, bet gi va: šiandien perdėm demonstratyvūs signalai ir yra mažai veiksmingi... nes yra perdėm demonstratyvūs. Nesąžiningi. Gal būsi sumanęs Instagram‘ui pasifotkinti?
Panašiai ir signalai, kuriuos nenurimdami transliuojame socialiniuose tinkluose: tiek patikimi, kiek ir ta gausybė feisbukinių draugų: lyg ir šimtai, ar net tūkstančiai, bet jei užsimanysi vakare su kuriuo pavakarieniauti, vargu ar bent vieną rasi.
Ir ar atpažinsi?
Signalizuoti feisbuke- visiškai nebrangu, visi tai gali. Signalų kakofonija čia primena tą mašinomis pergrūstą Justiniškių kiemą po geros audros, kai ima pypsėti, cypčioti ir kniaukti visų automobilių signalizacijos vienu metu. Kam ne dzin?
Ne dzin tik dirbtinio intelekto algoritmams, kurie kiekvieną iš mūsų taip rūpestingai čia, feisbuke, globoja. Būtent jie stebi, registruoja ir analizuoja kiekviena tavo sukrutėjimą čia, būtent jiems tu ir siunti visus akivaizdžius, ar ne taip akivaizdžius, signalus.
Negi naiviai manai, kad kam nors daugiau rūpi, ką išvydai šiandien pro langą vakarop, kur vakarieniavai ar kad nusibeldei iki Turkijos?
Na ir laikai: nebeturėdamas feisbuko paskyros, siunti trumpą, bet daug stipresnį signalą, nei ją turėdamas.
Trumpo signalas
"Sorry losers and haters, but my IQ is one of the highest - and you all know it! Please don't feel so stupid or insecure, it's not your fault."- D. Trump, Twitter, 9/5/13
Netikėtai (?) rinkimus laimėjęs „tefloninis Donas“- kaip jį dabar pagarbiai vadina prijaučiantys apžvalgininkai- buvo, ir yra it povas, daugeliu prasmių, su itin nepatogia uodega: n kartų bankrutavęs, taip ir nepaviešinęs savo mokestinių ataskaitų, niekada nebuvęs politiku, kalba iššaukiančiai atvirai, mėgsta provokuoti, nieko neglaisto, dievina puolimus ir bet kokią kritiką akimirksniu paverčia nauda sau.
Trumpo signalas trumpas ir aiškus: jei taip puola, o tau nusispjauti, vadinasi, tu teisus! Kuo labiau puola, tuo labiau viešina ir populiarina. Ačiū! Tereikia pasirūpinti, kad kasdien būtų dėl ko pulti. Twiter‘is net įkaista.
Juo labiau, kad Donas tenori “paversti šią šalį didžia vėl”. Jei kažkas puola- reiškia, jie prieš.
Panašų signalą siustų ir koks atkaklus pamokslautojas, skelbdamas Gerąją Naujieną kur nors tuščioje aikštėje, ar autobusų stotelėje, kasdien, tuo pačiu metu, ir per lietų, ir per pūgas, kol galų gale signalas- „mano žinutė ypatingai svarbi, nes aš, nebodamas nieko, ją užsispyręs kasdien čia skelbiu“- suveikia ir jo klausytis susirenka vis daugiau žmonių.
Taip ir juodai/ baltai apsirengusių mormonų misionierių vaikinukų, visame pasaulyje kasdien besibeldžiančių į duris, ir Jehovos liudytojų atkaklumas ir yra tas trumpas, kalnus verčiantis signalas.
Charizmatiškieji sekmininkai į pamaldas iki šiol atsibogina nuodingas gyvates, ir demonstratyviai leidžia vargšytes maldininkams per rankas. Racionalu? Žinoma. Trumpas ir veiksmingas signalas, šimtaprocentinis hipnozinis „convincer‘is“ visiems nors kiek suabejojusiems.
Špionų nuodijimai, daugiabučių sprogdinimai, ir daug „nekaltesni“, atrodytų, signalai- tokie kaip skraidantys pimpalai per Garry Kasparovo spaudos konferencijas ar viešai britų žurnalisto Luke Harding automobilį apkakojantys operatyvininkai, kurie demonstratyviai, visų praeivių akivaizdoje, padaro reikalą, nusišluosto subinę ir nueina (beje, šie nepatingėjo ir sekso vadovėlį žurnalisto miegamajame palikti)- taip signalizuoja tie, kurie gerai žino, ką daro.
Trumpai.
Bet nenusimink.
Žinau gerą būdą, kaip nuo šios signalų kakofonijos pabėgti.
Tiksliau- paprasčiausiai nueiti.
Nusiaunu batus.
Kojines.
Ir einu.
Žemė siunčia signalus.
Asfaltu- vienus, truputį nemalonius. Tarsi nedrąsiai priekaištaudama, kodėl taip ją sudarkėme.
Einu per žolę- kitus: glosto, padus kedena. Kaip lengva eiti!
Pasuku pajūriu- signalai dar kiti. Šilti ir malonūs.
Tarsi žemė, nė kiek neįsižeidusi, kad visą gyvenimą ją tildžiau batais, ar automobilių ratais, jaučia, jog pagaliau pasiruošiau jos išklausyti.
Patirti.
Signalas trumpas ir aiškus, visaapimantis, it žaibas- jaučiu jį ir padais, ir kūne, ir švelniame jūros brize, su kiekvienu žingsniu, kiekvienu įkvėpimu, va ir atsimerkdamas, ir užsimerkdamas.
Girdžiu tą signalą, jaučiu kaip niekad...matau...net užuodžiu... tik kad va.
Niekaip, po raidelę, čia, it Morzės kodu- niekaip jo neatkartosiu.