sausio 31
#153 | Nenauji Naujieji
“Naujųjų Metų naktį visas pasaulis švenčia datų pasikeitimą. Gal verčiau švęskime datas, pakeitusias pasaulį“. ― Akilnathan Logeswaran
Sausio pabaiga.
Bėgiojančių rytais- mažiau. Sporto klube lankytojų irgi aiškiai sumažėję, dar savaitė kita, ir viskas grįš į įprastas vėžes. Plus ça change, plus c'est la même chose- kuo labiau kas keičiasi, tuo labiau lieka senaip, sako prancūzai.
Naujieji jau senai- iš karto po Naujųjų- nuspėjamai, tyliai ir įprastai tapo nebe Naujaisiais.
Dauguma pasižadėjimų- spėju, ir tavo- išsivadėjo, it kelias dienas taurėje pastovėjęs šampanas. Tiek žinių. Tiksliau, burbuliukų.
Belieka pasižadėti nieko nebeprisižadėti.
Va ir stebiuosi- argi ne naivu tikėtis kažko naujo gyvenime, tų tikrųjų Naujųjų, jei kasmet pasitinki juos lygiai taip pat, kaip sutikdavai visus senuosius, negana to, tikėdamasis to paties, ko tikėdavaisi kiekvienais metais?
Laimės, sveikatos, ir džiaugsmo- teoriškai, visko, ko tik įprasta linkėti ir tikėtis, praktiškai- reiškia-nieko.
Nes ir šauniausias Naujųjų sutikimas niekaip negarantuoja, kad metai ir bus, de facto, Naujieji. Kaip ir didžiausios graikiškos, lietuviškos ar čigoniškos vestuvės, nešiojimai per tiltus ar septyni apynaujai BMW septintukai vestuvininkams vežioti... na niekaip nesąlygoja santuokos sėkmės.
Greičiau priešingai.
Pastebėk- negi nors kas nors iš tikrųjų nori Naujųjų?
Tiksliau, naujų Naujųjų? Kad pasikeistų viskas?
Nenori.
„Kai viskas keičiasi, keisk viską“- sako amerikiečiai.
Kas gi norės keisti viską, jei daug maž viskas jau yra gerai, bent jau patenkinimai, ar normaliai? Mūsų gerovės diapazonas toks siaurutis. It optimali kūno temperatūra: 36.6 C – norma, penkiais laipsniais daugiau- koma.
Todėl dauguma, pastebėk, nori tik truputį Naujųjų. Vos vos Naujųjų. „Numesti svorį“, „daugiau uždirbti“, „rasti daugiau laiko sau, ar šeimai“ ir panašiai.
Nedidelių, gerų pokyčių. Tęstinumo, šiaip jau.
Kukliai.
Ir net jei labai jau prastai einasi, dažnas pasiruošęs pakentėti dar truputį, ar net gerokai ilgiau, kad tik nereiktų ko nors keisti. Ar keistis.
Kam rizikuoti?
Gajos tos sovietinių laikų tęstinumo tradicijos.
Tais laikais kiekvienų Naujųjų sutikimas būdavo, matyt, sąmoningai, nenaujas: per televizorius- ta pati „Likimo ironija, arba po pirties“, kiek vėliau- sovietinių žvaigždžių „Žiburėlis“, žinoma, dar prezidento ar, tiksliau, Generalinio Sekretoriaus naujametinė kalba...žodžiu, viskas sustyguota taip, kad netyčia po pusiaunakčio prabudęs niekaip nesuprastum, ar čia pasitinkame 1985-uosius, ar 1979- uosius, ar 1980-uosius. Nesusiprastum it toje pačioje „Likimo ironijoje, arba po pirties“- ironiškai tiksliai.
Panašiai ir Vakaruose.
Amerikoje per Naujuosius tradiciškai rodo ne „Švilpiko dieną“, nors šis filmas idealiai tiktų Naujųjų tradicijoms iliustruoti, ne, kažkodėl čia reguliariai kartoja „Vienas namuose“ ir visus jo tęsinius.
Vokietijoje- nuo 1963-jų metų (!), kasmet (!), būtent per Naujuosius (!), rodomas vis tas pats senas britų TV skečas „Dinner For One“ (rasi įkeltą žemiau)
Čia pagrindinis veikėjas, pagyvenęs tarnas, vis labiau apgirsdamas, n kartų klausia savo ponios: „Same procedure as the last year?“
Simboliškai.
„Dinner For One“ jau penkiasdešimt metų kasmet kartojamas ne todėl, kad žiūrėdami jį kad ir n-ajį kartą, kvatojam visi- iki ašarų.
Galbūt šis skečas toks populiarus Vokietijoje būtent todėl, kad pašiepia būtent tą naivią tęstinumo viltį, kurią masiškai puoselėjame. Ir Vokietijoje, ir Amerikoje, ir Lietuvoje.
Kad Naujieji tiesiog nebūtų labai Naujaisiais.
Kad viskas išliktų taip, kaip buvo, ir kaip yra, gal tik- jei pasiseks- truputį geriau, daugiau, lengviau.
Kad pasikeistų tik data.
Turėsime tada akivaizdų, skaitmeninį įrodymą, kad bent kažkas ėmė, ir pasikeitė.
Tokia svaigiai raminanti, jau įprasta, atrodytų, didžiulių pokyčių iliuzija- tai ir tėra mūsų Naujieji.
Juk jau sausio pirmąją užtikrintai žinai, ką veiksi bent 365 kartus Naujaisiais.
Gulsi miegoti, štai ką, kiekvieną naktį.
Toliau kvėpuosi, valgysi, tuštinsiesi, dirbsi, poilsiausi, mylėsi, neapkęsi, nerimausi ir atsipūsi.
Nenustos augti nei nagai, nei plaukai, nei ausys, nei nosis, nenustosi senti, ar augti ir stiprėti, nelygu kurioje gyvenimo kalvelės pusėje esi.
Duos Dievas, dar metus išgyvensi. Tad kokia prasmė vieniems kitus sveikinti, sulaukus dar vienų Naujųjų? Menka. Statistiškai kiekvienas išgyvensime dar n naujųjų, gyvenimo trukmė toliau ilgėja, net skurdžiausiose šalyse.
Tik kad va. Tarp „išgyvenimo“ ir „gyvenimo“ yra tam tikras skirtumas. Nenauji tie Naujieji, jei tenori juos išgyventi, jei akivaizdžiai nieko naujo iš jų nesitiki.
Jei nesiruoši nieko keisti, ar išbandyti.
Jei bijai susimauti, rizikuoti, apsijuokti, pralaimėti, ir žinoma, laimėti. Kažką- iš esmės- naujo. Smarkiai. Kitaip. N kartų geriau, daugiau ir stipriau.
Dauguma nenori naujų Naujųjų. Bijo. Gyvena, tikėdamiesi, kad viskas ir liks taip, kaip buvo.
Neliks.
Jau nebeliko.
Mūsų būsenos- kiekviena vis nauja, kiekviena absoliučiai unikali ir nebepakartojama- susistyguoja vis kitaip. Kiekvieną sekundę. Kol perskaitei šiuos žodžius, kažkurie iš šimto milijardų neuronų, sinapsėmis perduodančių informaciją iki 50 kartų per sekundę tarp 1.1 trilijono visų ląstelių smegenyse vėl ir vėl iš naujo perkūrė tave į naują, kiek kitokį, bet laimei, vis dar unikaliai tave.
Net jei to nepastebi, šis virsmas nesustabdomas, nesibaigia nei ilsintis, nei miegant, nei prieš Naujuosius, nei po jų – kiekvieną akimirką mes, stebuklingai, virstame naujais.
Naujieji prasideda ne Australijoje, ne su Kremliaus kurantų dūžiais, ar miniai skaičiuojant sekundes „Time“ aikštėje Niujorke.
Naujieji nepriklauso nuo laiko juostų.
Nes ne tu pasitinki Naujuosius.
Tai jie pasitinka naująjį tave.
"Dinner For One", kurį kiekvienais metais žiūri visa Vokietija