spalio 27
#152 | Realiu laiku
“Mes nesugebame suvokti, kad niekada nebuvo, nėra, ir nebus jokių kitų patirčių, išskyrus tai, ką patiriame dabar.”- Alan W. Watts
Aną dieną kaimynų mergaitė kasa duobutę vejos pakraštyje.
Kasa neįgudusiai taip, vaikišku pliažiniu kastuvėliu. Veja sena, žolė nepasiduoda. Bet rausiasi gilyn. Duobutė jau visa plati, ir gal kastuvo gylio.
Visai šalia kitas kaimynas, tik baigęs plauti mašiną, susidomėjęs žiūri, su laistymo žarna rankoje. Klausia mergaitės: “Ką čia kasi, Jane?”
Jane, nepakeldama galvos, liūdnai: “kapą”.
Kaimynas: “Oh, I’m so sorry to hear that. Ką laidosi, Jane?”
Mergaitė: “Auksinę žuvelę”.
Kaimynas prieina arčiau, ir atsargiai pastebi: “Tai ar ne per didelis kapas? Sakai, auksinei žuvelei?”
Jane pakelia galvą, pasižiūri į kaimyną, tada į duobutę, ir atrėžia: “ne, ne per didelis. Kaip tik. Tam bjaurybei jūsų katinui. Jis mano žuvelę pagavo”.
Čia ne apie mūsų kaimynus.
Ir ne apie šiuos laikus čia.
Auksines žuveles, kaip ir pokemonus visokiausius, vaikai šiandien turi telefonuose. Ten jokie katinai jų nesugaudys.
Pasakoju šią istorijėlę kaip chrestomatinį nesu(si)pratimo pavyzdį: manome, kad kažką numanome, bet staiga paaiškėja, kad ne.
Nieko naujo, žinoma.
Komikai tokiais “atskleidimais” juokina publikas nuo neatmenamų laikų, o scenaristai šiuos posūkius vadina “joltais” ir skaičiuoja jų skaičių per minutę.
Vis dažniau pradedu pastebėti, jog aš pats kaip tas kaimynas. Ne aš vienas. Matau, kad ir kiti tėvai nebeturi nuovokos, kuo gyvi jų vaikai, pradingę it snepčatai. Snepčetuose.
Mokytojai, pastebiu, irgi tegali spėlioti, kas rūpi jų mokiniams, ką šie iš tikrųjų galvoja, lygiai taip, kaip nebeprisimenantis gyvenimo prieš internetą jaunimas dažnai nebesuvokia, kuo gyvi didžiąją dalį gyvenimo be interneto praleidę žmonės.
Svarbiausia, kad ta suvokimo nuošliauža, tas atotrūkis toks gilus, kad kartais jaučiuosi kaip tas anekdotinis baltarusių partizanas, kuris, pagaliau išėjęs iš girios ir sužinojęs, kad karas jau prieš dvidešimt metų baigėsi, nuoširdžiai nustebęs paklausė: “так чьи поезда я с рельсов спускал все это время?”
Štai vieną dieną stebisi čia tokie jaunuoliai, nuoširdžiai.
Ir aš stebiuosi. Jų nuostaba.
Vaikinukai tiesiog netiki mano pasakojimu, jog jaunystėje, pavyzdžiui, mes su chebryte prisitvodavom kiekvieną savaitę. Universiteto stipendiją, net ir padidintą, atsimenu, praūždavom su draugais per dieną ar dvi. Restoranuose. O dar mokykloje rengdavom “laisvus plotus”. Nesugebu paaiškinti, kas tai.
“Why?” klausia manęs tie “Y” ar “iGen” kartos egzemplioriai: “Kam tas alkoholis, kai linksminiesi su draugais? Ir kodėl būtina prisigerti? Juo labiau- kiekvieną savaitę?”
Jaučiu, kad jiems atrodau kaip ufonautas iš kitos planetos, o ne šiaip su akcentu kalbantis europietis. Kažkada, atsimenu, didžiuodavomės taip siautę, ir še tau, šis jaunimas totaliai nesupranta- nei kuo čia didžiuotis, nei kodėl reikėjo tiek gerti. Kam apskritai tas alkoholis? Negi skanu?
Ar tikrai mes, dar mokykloje, su suklastotais pažymėjimais (tipo, mums jau 21-neri) prisipirkę po dėžę “Žigulinio” alaus, daugiabučio rūsyje viską išmaukdavom, ir šlaistydavomės po Lenino premijos už architektūrą taip ir negavusius Žirmūnus? Tikrai?
Tikrai.
Matydamas tų jaunuolių nuoširdžią nuostabą, pats sau pradedu atrodyti netikėtai keistai. Kaip atvykęs į klasės susitikimą po n metų: stebiesi, kaip gi visi šie brandūs, respektabilūs žmonės buvo tokiais pačiais durneliais, kaip ir pats.
Tokių buitinio lygio, bet anksčiau ar vėliau ir daug didesnių praregėjimų, suvokimų, spėju, bus daug.
Kaip ir tiems įtikėjusiems, die hard komunistams sovietų perestroikos laikais: visas jų gyvenimo triūsas, tikėjimai ir nuostatos tik pukšt...ir išsisklaidė kaip dūmas. Išsibezdėjo, geresnis žodis.
Man jų negaila. Nei tų nuostatų, nei anų naiviai įtikėjusių komunistų.
Su realybe nebepasiginčysi.
Populiariąją televizijos laidą teks perkrikštyti “Nebėra kaip yra”.
Nes iki šiol gyvenome pakankamai asimetriškos informacijos laikais, it sovietų sąjungoje: sistema apie mus, kaip vartotojus, rinkėjus, mokesčių mokėtojus, feisbuko profilių savininkus, telefonų abonentus ir interneto naršytojus žinojo praktiškai viską, o mes buvome įpratę tikėti tuo, ką sistema teikdavosi apie save papasakoti: iš televizorių ekranų ar meistriškai pagaulių reklamų visur kitur.
Iš pradžių pasakota masiškai, kaip iš patrankos į žvirblį, o šiais laikais- individualizuotai, kiekvienam iš mūsų, savaip. Atitinkamai segmentui. Žvirbliu į patranką.
Ir nors internete kiekvienas žiurkėnas galėjo ilgai apsimetinėti tigru, gali ir šiandien. Skirtumas tik toks, kad visi tai mato.
Realiu laiku.
Pastebėk, kaip netikėtai skaidru ir aišku viskas patapo: ne tik tai, kad šitaip supanašėjome feisbukuose. Šiandien gali ne tik tuo realiu laiku stebėti, kur tavo lėktuvas, traukinys, autobusas ar uberis dabar, ar kur nugrybavo siunta, ar kas domėjosi paties profiliu linkedine, ar kiek žmonių skaito šį tekstą dabar, ne, labai panorėjęs, gali pasidomėti, kiek kefyro pakelių dar likę X parduotuvės lentynoje ar koks oras dabar tuose pačiuose Žirmūnuose.
Ne tik stebėti, bet ir aktyviai informuoti visus pats: bet ką viešai reitinguoti ir vertinti, n būdų.
Net didžiausia bendrovė feisbuke tampa tik dar vienu iš milijardų profilių, kuris gali būti “užlaikintas”, arba, daug dažniau, taip ir ne, ir nebūtinai bus populiaresnis, nei kokio katinėlio rūsčiasnukio prisistatymas.
Google prašo savo vartotojų įvertinti kiekvieną aplankytą vietą, tad “slapti” pirkėjai ir klientai šiandien staiga visur, ir jie visai nebe slapti. “Waze” taip gerai veikia tik todėl, kad kiekvienas vartotojas gali patvirtinti arba paneigti ką tik paskelbtas naujienas apie situaciją keliuose.
Todėl ir bitcoinų bei kitų kriptovaliutų sėkmė yra dėsninga. Tai ultimatyvi totalaus pasitikėjimo, ir simetriškos informacijos išraiška: kiekvienas blockchain’as tik dėl to ir yra blockchain’u, kad it koks DNR savyje saugo absoliučiai kiekvieną sistemos transakciją.
Viskas kaip ant delno. Niekas nieko niekaip nebegalės nei pamiršti, nei nuslėpti.
Totali kontrolė, kur kiekvienas tampa kontrolieriumi kontroliuojančiu visus kitus kontrolierius.
Vis dar visa tai virškinu pats.
Ir visai nesvarbu, kad pasaulyje tėra dar tiek nedaug profų, galinčių pasakyti, kad jie supranta ir išmano apie blockchain’us.
Mes net lietuviško žodžio dar neturime.
Blokagrandinė?
Mokymuose pastebėjau, kad tik keli procentai dalyvių galėtų elementariai paaiškinti, kaip veikia ... unitazas. Ir ką?
Tai netrukdo mums visiems jais sėkmingai naudotis.
Unitazai, savo laiku, pakeitė viską. Architektūrą, miestus, sanitariją, gyvenimo kokybę, rinkas, inžineriją, ekologiją, įpročius... pakeitė žmoniją.
Blockchainai irgi pakeis viską, faktas. Išskyrus unitazus. Jau keičia. Ne tik mūsų nuostatas, tikėjimus, ar tikėjimo objektus, pvz., pinigus, bet ir finansines bei nefinansines institucijas, teisę, prekybą, logistiką, net ir žemės ūkį. Pavyzdžiui, jau dabar įvairiausios tiekimo granidinės realiu laiku kontroliuojamos taip, kaip tie patys bitcoinai- niekam nereikia ypatingų pastangų, veikia brutali procesorių galia.
Kai viskas ilgainiui taps skaidru, efektyvu, registruojama, decentralizuota, ir vieša, mitų kūrėjams ir informacijos tarpininkams, tiksliau, sargams (gatekeeper’iams) bus- ir jau yra- riesta.
Nes tada atsitrauksianti ta milžiniška užsisenėjusio bulšito jūra visiems vienu ypu parodys, kas gi toj jūroje maudėsi be kelnaičių: ne tik visokiausi karaliai, ar prezidentai, ar įžymios tuo, kad yra įžymios, įžymybės, bet ir politikai, ekonomistai, ideologai, bažnyčios, korporacijos, įvairiausios institucijos, bankai, prekės ženklai, švietimo sistema ir t.t.
Visa mūsų šiuolaikinė mitologija, prietarai, ir stereotipai, kuriais buvome taip dosniai maitinami iš televizorių ar kitų ekranų...čiaukšt ir pasirodys kaip netikėtai pasibaigęs teletabių epizodas- kol žiūri, lyg ir viskas tvarkoje, kažkaip mieli tie Tinkis Vinkis, Dipsis , Lialia, Po...bet va, staiga supranti, kad jie- elementarūs balvonai.
Totalios, absoliučiai laisvos informacijos sklaidos laikais ne tik jaunimas, turintis imunitetą masinei propagandai ir rinkodarai, suabejos viskuo, kas mums taip metodiškai buvo kalta į galvas.
Ateina laikas, kai vaikai mums užduos, tiesiai šviesiai, labai nepatogius klausimus. Ne tik apie mūsų jaunystės kvailystes, kurių jie taip ir nesupras.
Paklaus apie kvailystes, su kuriomis taikstomės dabar.
Kai viskas keičiasi, teks pakeisti viską.
Informacijos decentralizacija reiškia, kad visiems, bandantiems informaciją centralizuoti ar kaip kitaip uzurpuoti- visoms mūsų įprastoms valdžios ir ne valdžios hierarchijoms, ir jas saugančiai sistemai ateina dramatiškų pokyčių metas.
Švelniai pasakyta.
Teletabių šou baigėsi.
Informacija- kaip vanduo.
Suskaldo ir didžiausius akmenis.
Nereali TED kalba šia tema: