Sausio 25
#149 | Gaidžio metai
“Tuos, kuriuos lengva šokiruoti, verta šokiruoti dažniau”- Mae West
Ar tikrai būtent 2017-ji paskelbti Gaidžio metais?
Ne 2016-ji?
Rimtai, ar tie metus išvadinantys visaip neseka naujienų, visai?
Pernai tiek įvairiausių krizių, nelaimių ir sukrėtimų... vos ne kasdien...net žodis naujas atsirado- polycrisis.
Nes jei krizė tik viena, kokia gi ji krizė, šiandien?
Pirmoji.
Bet išvadinti visus metus “gaidžio metais” yra drąsu. Mūsų žiniasklaidoje dažniausiai nedrįstama. Vakaruose- jokių problemų. “A Year of Rooster”, tiek žinių.
O Lietuvoje va, tik “Ugninio gaidžio” metai. Nepamenu, jog seniau beždžionės ar arklio metai būtų dar kaip nors apibūdinami, a la- ugninės beždžionės, ar arklio su turbina metais. Na ne.
Reikės pranešti kiniečiams, nesusipratėliams, kad jų gaidys ugninis.
Tik kad va- vadink šiuos metus nors ir liepsnojančio, ar plazminio, ar rūkstančio kepsninėje gaidžio, ar “viščiuko tabaka” (sovietinis delikatesas) metais- faktas kaip blynas, niekur nedingsi: tai gaidžio metai.
Kaip ir populiarūs lietuviški sausainiai “Gaidelis”.
Kaip gražiai beįpakuosi, tam tikra stigma išlieka.
Nes “gaidys”- čia tai bent naujieną paskelbsiu- mūsų posovietinėje erdvėje jau seniai nebesimbolizuoja nei vilties, nei kovos ar aušros. Ir vėtrungių su gaideliais niekas nebeiškelia.
Jei dar seniau Lietuvoje “gaidukais” būdavo vadinami tik, pavyzdžiui, prastai sudygę burokai ar runkeliai, ar nuspaudžiamos šautuvų dalys, ar kokie susipešę aludėje girtuokliai, tai po sovietmečio- dar ir žemiausių kastų kaliniai, ar kiti pažemintieji.
Todėl šiandien, šaukdamas ką nors gaidžiu, rizikuoji labai rimtai tą ką nors įžeisti.
Niekas nepatikės, kad tas kas nors tau netikėtai asocijavosi su nesudygusiu buroku.
Jei iki šiol gyvenai kitame realybės burbule ir nesupranti, apie ką čia aš, pasveikink pirmą sutiktą, būtų gerai, lietuviškai suprantantį vyriškį, draugiškai ir paprastai: “Sveikas, gaidy”.
Kaip mat, bent jau to lietuviškai suprantančio vyriškio akyse, pasigaidinsi pats, maža to, dar ir jį pagaidinsi. Kaip matai, turime ir veiksmažodžius, nes, gaidys, tiksliau, gaidėjimas ar gaidinimas yra procesas.
O pavadinti ką nors “gaidžiu”- tai kaip senais laikais į dvikovą, trikovą ar net keturkovę ką iškviesti, it pirštinę sviesti. Negali taip. Rizikinga. Jei truks pliš nori save ar kitus vadinti zoologiniais pavadinimais, geriau jau vadink kitus zuikiais, katinais, liūtukais ar net ruoniais, tik- šiukštu- ne gaidžiais.
Pas mus tai tabu.
Bet va mane- gali.
Ir nebūtinai tyliai- gali dabar garsiai visiems pranešti: “Gaidys tu, Jankauskai”.
Sutinku.
Ne todėl, kad bet kuris gaidys turi bent 60 proc. mano genų ir evoliuciškai yra tarpinė grandis tarp manęs, žuvų ir dinozaurų.
Ne, viskas daug paprasčiau: aš gi gaidžio metais gimęs, todėl tai man primindamas, dievaži nulinksmini- horoskopai teigia, kad bent jau gaidžiams gaidžių metai būna ypač sėkmingi, ir išties, kiek tik jų beprisimenu, beveik taip ir buvo: 1993-iais pagaliau grįžau į Lietuvą, ir sutikau savo žmoną, 2005-ais mūsų verslas pasiekė neregėtas aukštumas ir gimė antrasis mūsų sūnus, o va kas įvyko 1981-aisias- nelabai beprisimenu, matyt, būtent tais metais mama nupirko man dviratį. Sudedamą sovietinės pramonės pasididžiavimą- “Desna”, kurio taip niekad ir neteko sudėti. O gal būtent tais metais mano pirmą straipsnelį paskelbė “Lietuvos pionierius”. Ar žurnalas “Moksleivis”.
Vienžo, stulbinanti sėkmė.
chrisdat CC Flickr
Kam nesiseks
“Gaidžio uodegos plunksnos: nuostabios, bet visada užpakalyje”- madagaskariečių pastebėjimas
Bet gi va, ne visiems gaidžiams taip sekasi
Didžiajai daugumai visiškai nesiseka.
Ką čia bekalbėti, pavyzdžiui, apie tuos nelaimėlius, kurie, taip ir neišvydę pasaulio, pabaigia savo dienas kietai arba minkštai išvirti ar ištaškyti keptuvėje. Ar kaip makaronų tešlos dalis. Ar išskirtinai kitaip, kaip gariniai omletai. Ar sausainiuose “Gaidelis”. Taip ir neišsiritę.
Milijonai kitų gaidelių, kurie, deja, negimė homo sapiens, o išsiperėjo inkubatoriuose, kartu su dedeklėm, gyvena apgailėtinai trumpai- dieną kitą, ir kai tik specialiuoju Masui ir Hashimoto metodu spustelėti viščiukai apsidirba ir taip yra identifikuojami kaip gaideliai, jie kaip mat, humaniškai arba nelabai, nužudomi.
Dujomis, specialiu viščiukų, šiaip jau gaidelių, smulkintuvu arba dar proziškiau- uždūsta, sukišti į polietileninį maišelį. Niekur nėra labiau pavojinga būti gaidžiu, nei čia, industriniame paukštyne, tarp perekšlių. Kam gi tokie evoliucijos pamiršti ir genetiškai netobuli vištvyriai bereikalingi, jei nesugeba padėti nei 300, nei 100, ar net ir vieno kiaušinio per perėjimo sezoną? Teisingai. Nebent nelaisvėje laikomiems ereliams, sakalams ar smaugliams šerti.
Ne ką geriau ir visiems kitiems industriniais būdais veisiamiems ir auginamiems gaidžiams- broileriams, vakaruose transgenderiškai vadinamiems tiesiog “chicken”. Kitaip sakant, dar gyvai vištienai.
Ne gaidienai, pastebėk. Lietuvių kalba gaidžiai irgi diskriminuojami.
Jie taip greitai priauga svorio, kad taip ir nebespėja subręsti bei tapti bent kiek panašesniais į gaidžius savo pirminiais ar antriniais lytiniais požymiais.
Dažnai tiesiogine prasme nebegalėdami pakelti savo svorio (dabartiniai viščiukai auga kelis kartus greičiau, nei seniau, ir metamorfizuojasi į tikrus atletus neproporcingai milžiniškomis krūtinėmis), tegyvena vidutiniškai 8 savaites, kol taip ir nepabuvę de facto gaidžiais, masiškai keliauja į skerdyklas, kuriose produktyviai greitai pavirsta į vištienos produktus: file, šlauneles, sparnelius, o visa kita paprasčiausiai sumalama į rožinę, nepaprastai maistingą masę.
Tiek žinių: absoliučios gaidžių daugumos- o jų ne ką mažiau, nei žmonių, visame pasaulyje kudakuoja kokie 19 milijardų vienetų gyvos vištienos- laukia tragiškas likimas. Net ir gaidžio, ar juo labiau, ugninio gaidžio metais joks horoskopas jiems nieko geriau nežada. Vokietijoje per metus nužudoma 40-50 milijonų gaidelių, Europos sąjungoje- 350 milijonų, o visame pasaulyje- virš 2.5 milijardų.
Gaidžių genocidas, ne kitaip.
Siūlau tylos minutę.
In memoriam, gallus gallus.
Ačiū.
Dabar, tęsdamas apie gaidžius, paklausiu: kada gi paskutinį sykį esi matęs tikrą, gyvą gaidį?
Aš nekalbu apie ką nors iš bendradarbių, kaimynų, net giminaičių ar politikų.
Ir ne apie “du gaideliai, du gaideliai” iliustracijas ar tų gan drėgnų sausainėlių “Gaidelis” pakuotes.
Ne, aš kalbu apie archetipinius gražuolius vištų patinus, kurie, beje, itin rūpestingai vadovaudavo savo haremui, (+/- 10 laibų vištelių, ir jokių automobilių nuomoti ar kailinių pirkti nereikia), giedodavo laiku ir aršiai saugodavo savo šeimyną. Šie plunksnuoti dinozaurų ainiai (taip pat žinomi kaip gallus gallus), tikri kavalieriai, tūkstančius metų visiems pranešdavę apie naujos dienos pradžią, o kažkada net laikyti krikščionybės simboliu, šiandien, pasirodo, nelabai kam bereikalingi.
Atgyvena.
Todėl jei esi tipiškas urbanizuotos ir globalizuotos, horizontaliai integruotos liberalios ir demokratiškos žinių bei dalijimosi ekonomikos atstovas, vargu bau ar kur tikrą gaidį beišvysi. Zoologijos soduose jų nėra, į paukštynus, dėl paukščių gripo, pašalinių neleidžia, o į parduotuves dar gyvi gaidžiai, it kokie karpiai, nepatenka.
Apie dienos pradžia mums praneša išmanieji, ir nelabai, mobilieji. Dedeklės vištos prisižiūri pačios, sutupdytos didesniuose ar mažesniuose narveliuose, keliais aukštais, girdyklos bei lesyklos automatizuotos, o tos mėsinės vištelės dar per jaunos, kad joms gaidžiai nors kiek rūpėtų. Ir krikščionybė jau seniai pasirūpino geresniais simboliais.
Jim Allen DSC00287 Flickr.com
Gaidžiai gi kur?
"Kaimo gaidys mieste negieda"- swahili patarlė
Aną kartą laisvus mačiau ne kokioje Mongolijoje, ar Pabradės pakraštyje, o piečiausioje JAV saloje, Key West’e, kur tie keli paskutiniai laisvi giedoriai išdidžiai slampinėja dulkėtomis gatvėmis, nekreipdami dėmesio į nieką. Nei į savo vištas, nei į Ernest’o Hemingway kačių palikuones.
Nebepamenu, kad kur nors kitur tokį laisvą, ir natūraliai išdidų gaidį būčiau bematęs.
Kažkada labai ūkiški mūsų kaimynai Vilniuje laikė visą pulką vištų, ir gaidį, žinoma, bet pasirodė kartą rytą laukinis šeškas maniakas ir visą haremą išskerdė. Daugiau nebeužsiėmė paukštininkyste kaimynai- na kur gi tą gaidį taip urbanizuotam ir globalizuotam sviete belaikysi? O jei pradės giedoti rytais kur Justiniškių devynaukščio balkone, kaimynai neapsikentę mašinai padangas supjaustys.
Dabar, žinoma, jau paklausi- apie ką čia tas (gaidys) Jankauskas?
Anokia tai naujiena pastebėti, kad metus pavadinti gaidžio metais nėra geriausias pasirinkimas posovietinėje erdvėje.
Ne, rašau ne todėl.
Ir ne todėl, kad gaidžio metus, masinio gaidžių genocido laikais, turėtų skelbti UNESCO, o ne kinietiškų kalendorių populiarintojai.
Anąsyk kažkaip labai lygioj vietoj ėmiau, ir pagalvojau- kiek gi mums aktualus toks rytietiškas būdas metus vadinti gyvūnų vardais?
Juolab, kad gyvo ir net negyvo gaidžio visame grožyje didžioji dauguma urbanizuotos ir globalizuotos žmonijos, ypač jaunimo, net nėra mačiusios.
Gaidys? Kas tas gaidys?
Dabartiniam jaunimui anas- it “Nokia” telefonas.
Ar telefonas-automatas. Lyg ir matytas kažkada, vaikystėje, bet kam jis, ir su kuo valgomas...nebeįsivaizduoja.
Kodėl tada kiniečių zodiako- gaidžio, žiurkės, arklio, beždžionės ir t.t.- metų nepervadinti kaip nors moderniau, aktualiau, kad daug maž visi suprastų ir galėtų susieti?
Prekių ženklų vardais, pavyzdžiui. Jei jų nelaisvėje praleidžiame ne valandas, ne dienas, o ištisus metus, visai logiška juos taip ir pervadinti. Na ar ne?
Turėkime feisbuko metus. Po to- google. Apple, žinoma. Arba tiesiog, aifouno. Windows metus? Galima, kodėl gi ne. Samsung. Uber. Android. Twitter. Instagram. Linkedin metus, žinoma. BMW ir Audi metus, ar TDI metus, Lietuvoje.
Įsivaizduoji?
Net aukcioną rėmėjams galima bus paskelbti- štai jums tuzinas metų, rinkitės. Ir horoskopus bus lengva sukurpti- nes dabar turi galvoti vis kažką kitaip, tai žiurkėms, tai beždžionėms, tai gaidžiams. Ar avinams, taip ir nesuvokdamas, kodėl jie būtent taip pavadinti.
Žinau, nes (čia tarp mūsų, OK)- daug horoskopų teko surašyti. Nebuvo sunku, bet tai labai monotoniškas užsiėmimas.
Čia gi bus įdomu ir lengva.
Feisbuko metais gimusiems- vienokia pranašystė, pavyzdžiui, galime pažadėti labai daug naujienų, truputį nusivylimų ir keletą didelių pergalių, tokių, kaip, tarkim, penkiasdešimt “laikų” po asmenuke. Aifoniniams- priburkime laukimo metus, gal jiems norėsis kažko kardinaliai naujo, o tiems, kurie neiškentę nusipirks septintą plius, priminkime, kad gailėsis, nes anas ne tiek daug geresnis už senesnius.
O va androidinių metų pavadinimas bus ypač taiklus: juk “android” ir reiškia į “žmogų panašų automatą, robotą”. Kiek tokių pažįsti? Suprantama, jog šie metai- tai individų, kuriais galima pasikliauti, kurie nelinkę puikuotis, yra itin veiklūs ir darbštūs bei nekonfliktiniai, metai.
Matai? So far so good. Mūsų horoskopas- kaip pirštu į akį, bent jau androidams. Tiksliau- pirštu į kamerą, jiems.
David Blackwell, Drunken Chicken With Onion and Wine, Still Life, Flickr CC
Maža Žuvis Didelėje Baloje
"Tavo problema- manymas, kad dar turi laiko"- Jack Cornfield
Nebesvaikime.
Su tokiu naiviu horoskopu galime tik slėptis.
Girdėjai apie “iPad kartą”? O kuriai iPhone savininkų kartai priklausai? Akivaizdu: Xbox turėtojai gerokai skiriasi Playstation savininkų, kaip ir pasirinkę “Windows”- nuo “Mac”, o “Chevrolet”- nuo “Tesla”.
Rinkodaros strategai seniai perspjovė ir astrologus, ir psichologus, sukūrę visapusiškus, itin tikslius šiuolaikinius segmentacinius demografinių archetipų horoskopus, tokius kaip, pvz. Nielsen Claritas/PRIZM, kuriais itin tiksliai identifikuoja vartotojų grupes, išsiaiškina jų polinkius, ir net prognozuoja, kaip šie vienu ar kitu atveju elgsis- tarkim, rinkdamiesi paslaugas X , prekes Y ar politiką DJT.
Vaizdingai visus įvardija- tarkim, jei esi jaunas, gyveni pasiturinčioje miesto dalyje, skaitai žurnalą “DWELL”, vairuoji naują Audi A3, uždirbi > nei X ir apsiperki Bloomingdales- voila, esi “Jaunasis Digeratti”. O gal tu “Didelė Žuvis Mažoje Kūdroje” (“Big Fish, Small Pond”)? Taip vadinami pagyvenę milijonieriai, gyvenantys kukliau, nei galėtų, užmiesčiuose, vairuojantys Toyotas , besidomintys žirgų lentynėmisir skaitantys konservatyvius finansinius leidinius, tokius kaip “Kiplinger’s Personal Finance”.
“Mąstau, vadinasi, esu”- ne, gerb. Renė Dekartai, Nielsen horoskopui tai tavo egzistencijos neįrodo. “Vartoju, vadinasi, esu”- now we’re talking.
Mąsto Nielsen- apie tavo vartojimą.
Ir segmentas, kuriam esi priskirtas, apie tave pasako daug daugiau, nei tavo vardas, pavardė, metai, kuriais esi gimęs, adresas, asmens kodas ar horoskopo ženklas.
Nielsen - Claritas
Kam apskritai šiandien besivarginti įprastais vardais ir pavardėmis? Net pravardėmis ar Zodiako ženklais?
Juk puikiausiai užteks ir feisbuko paskyros.
Tai ir pasivadinkime taip, kaip ir esame vadinami- štai feisbukui aš net ne Vidas.Jankauskas.12.
Nevadina čia manęs ir asmens kodu ar ufonauto (alien) numeriu JAV.
Ir gaidžiu nešaukia.
Ne, Feisbukas man yra davęs tokį vardą:
04J2yJLMT3faLRwar.AKXGQnGTA4YClThrb6wN4aZ0Upg.CVUtWg.rg.FTN.0.AWUxZtUv
Nuostabus.
Vis dar mokausi jį atmintinai, artėju prie antrojo taško prieš “C”.
Tik paklausyk: “Zero- four-Juliett-two-Yankee-Juliett-Lima-Mike-Tango- three- foxtrot...”- skambu it koks virš Zoknių pakibęs NATO naikintuvas. (Dabar, matyt, supranti, kodėl nusprendžiau šį tekstą surašyti, o ne raiškiai tau perskaityti).
Taip identifikuotą, mane atpažįsta visi, kam tikrai to reikia, ir akimirksniu “sudeda taškus ant i”, susiedami visą kitą informaciją, kuri siejama su šiuo įspūdingu ID.
Mato, kur lankausi internete, kas man dažniausiai patinka, ir kam patinku aš, kuriam segmentui priklausau- ne tik kad aš “vyras”, “vedęs”, “turi vaikų”, “41-50 metų”- mato profesiją, pomėgius, metines pajamas, išlaidas, kreditingumą, ar ieškau automobilio, namo, meilužės, ar investuoju, ar lošiu, kokios mano politinės pažiūros ir t.t.
Va čia tai vardas!
Pragmatiškas ir racionalus. Visada aktualus ir net baugiai, preciziškai teisingas. Žmonėms, pvz., man, jis visiškai nieko nereiškia, net jei jį pagaliau išmoksiu atmintinai.
Tuo tarpu algoritmų sistemoms, sekančioms kiekvieną mano krustelėjimą, ir akimirksniu nusprendžiančioms, ką verta man dabar parodyti, kur mane nuvesti, kuo “pašerti”, kaip “pagirdyti”, šis vardas labai svarbus.
Ir tuo pat metu – ne, nes visai neunikaliai unikalūs vardai duoti ir tau, ir milijardams kitų.
Esame it ant delno- kaip niekad tobulai identifikuoti, nuolat sekami, ir maža to, kryptingai orientuojami kiekvienas savo segmente.
Negi ne: apie orą lauke, ar net namuose, sužinai iš telefono, tai, ką šiandien valgė tavo draugai, ir tai, kiek žmonių žuvo po eiline nuošliauža- iš feisbuko, ir ką?
Daugiau nėra ko vargintis informacija, ir taip jos per daug.
It karvės Europos Sąjungoje: kaimiečiai gali jas vadinti kaip tik nori, Margėmis ar Izauromis, karvės viena kitą- irgi, bet tikrasis kiekvienos karvės vardas įsegtas jai į ausį, tiksliau, į abi, kur juodu ant geltono pažymėta viskas, ko reikia, kad lengvai atsektum, kur tavo šiandien ragaujami jautienos maltinukai buvau auginti, paskersti ir sudoroti.
Be šių standartinių geltonų etikečių ausyse karvė niekam nereikalinga, jos oficialiai tiesiog nėra- it kokio seno išregistruoto moskvičiaus kur Justiniškių kieme.
Argi nepanašu, kad taip tobulai identifikuoti, mes irgi atsiduriame tam tikroje nelaisvėje?
Susegmentuoti it tie standartus atitinkantys gaideliai su vištelėm kokiam dideliame paukštyne: nukarpytais snapais, pašerti teisingos sudėties lesalu, pagirdyti, ant pjuvenomis pabarstytų grindų, kad išmatos uodegų nenugraužtų, ir ką?
Aktyviai kudakuoja sau nuo ryto iki vakaro apie viską vienas kitam, yra lengvai sudominami, dar lengviau išgąsdinami ir labai greitai viską pamiršta, tad kiekviena jų trumpo gyvenimo akimirka suteikia vilties ir stebina naujovėmis.
Ar nors vienas gaidelis čia suvokia, kokiame evoliucijos akligatvyje jis atsidūrė?
Kažin.
Teoriškai- gaidys, praktiškai- vištiena. Ne jo snapui ta “evoliucija”. Taip ir nesužinos gaidelis, kad jo garbei pavadinome metus, ir neatpažins savęs nei vėtrungėse, nei vėliavose, nei sausainių “Gaidelis” dekoracijose.
O kam? “Net jei gaidžio nėra, rytas išauš”- sakoma Afrikoje.
Gaidžio metai ne gaidžiams skelbiami.
