rugsėjo18
#147 | 9 lengvi ir praktiški būdai linksminti(s)
“Visi juokėsi, kai pasakiau, kad būsiu komiku. Na ir ką? Dabar niekas nebesijuokia”- Bob Monkhouse
Linksmintis?
Mūsų vaikai turi savo kalbą. Jie sakytų: nusilinksminti. Arba nusiliūdinom, sako.
Netempkim gumos. (Kokios dar gumos?)
Kramtomos.
“Tampyti gumą”- jau lietuviškas posakis, (rusai juk nesako- “нетампик гумос”, negirdėjau, nei kad vokiečiai ar anglosaksai nekantraudami sakytų “stop teasing the rubber” ar dar kaip, ne, jiems vaidenasi linijos: “what’s the bottom line?” (“kokia užpakalio linija?”- stebėjosi aną kartą mūsų Vincas)).
Linija tokia: kaip lengvai moki pralinksminti kitus?
Vaikus, suaugusius, profesionalus, mėgėjus - bet kurią auditoriją?
Nes ką jau ką, o štai nuliūdinti, nuvilti ar bent priversti kitus nuobodžiauti mums sekasi puikiai, išmokome dar mokykloje, ką čia bepasitobulinsi. Esame dramos meistrai. Tad ar ne ironiška, kad veik kiekvienas, sugebantis nuosekliai bent 10-20 minučių juokinti auditoriją, šiandien lengvai tampa žinomu “stovinčiu” komiku, ar skiltininku kokiam portale, uždirba kosminius honorarus ir gali nevaržomas skelbti savo tiesas, kokios jos bebūtų?
Ironiška.
Net jei dar nelabai moki priversti auditoriją nuobodžiauti ar įnikti į ekranėlius tą pačią sekundę, kai išsižioji, gali nemokamai tobulintis, nors ir kasdien, prašom- kiek nuobodžiai kalbančių galvų išvysi per TV! Taip pat verslo susitikimuose. Seminaruose. Konferencijose, pačiose įvairiausiose.
Atrodytų, tarsi vyksta visai nenuobodžios, visuotinės rungtynės- kas nuobodžiau. Ir individualiai. Tik atimk ekranėlius- ir voila, šiuolaikinis statistinis individas miršta iš nuobodulio. Kiti sugeba ir dar daugiau, ir greičiau, pavyzdžiui, meistriškai nusiliūdina. Patys. Viens du- ir nusivilia. Lygioj vietoj, atrodytų. Dar kiti- tiesiog atsibosta patys sau. Tada netrunka atsibosti ir visiems kitiems.
Atrodytų, jog jei taip gerai mokame vienas kitą nuliūdinti, turėtume sugebėti ir priešingai, viens du … ir pralinksminti. Bet ne.
Nusilinksminti pačiam ir dar kitus lengvai linksminti- ne juokų darbas, kai pagalvoji. Čia ne juokingais vaizdeliais iš rainakėlių gyvenimo feisbuke dalintis. Dažnam- “misija neįmanoma”. Ne juokingų katinėlių nuotraukų surasti, o žodžiu, ar raštu juokinti. Tai net ir nebando. Nuobodžiai tepadeda nuobodžiauti kitiems.
Jei ir tu taip manai, sėskis, du. Manai neteisingai.
Vaikai (juokiasi iki 200 kartų per dieną), gyvūnai (pvz. žiurkės krizena valandų valandas 40 k Hz dažniu), net dalis suaugusiųjų ( max 30 kartų per dieną) moka ir mėgsta juoktis, dar ir kaip. Tereikia sukurti tam dar daugiau progų.
Nes juokai juokais, bet savo darbą padaro.
Prajuokina. Pakelia ūpą. Pakeičia tavo, ir tamstos pašnekovų būseną- į geresnę, atviresnę, energingesnę. Nuramina vidinį kritiką. Suartina. Išblaško. Vienareikšmiškai leidžia tau būti daug patrauklesniu, įtaigesniu ir autoritetingesniu pašnekovu, pranešėju, kolega, vadovu, partneriu, kolega, sutuoktiniu ar tėvu. Va WSJ neseniai rašė, kad moteris labiausiai vilioja būtent tie vyrai, kurie sugeba pasakoti nuotaikingas istorijas. Maža to, pokštininkai ir pasakoriai- įrodyta- ir jaučiasi geriau, ir jų spaudimas mažesnis- visom prasmėm, ir, tikėtina, net gyvena ilgiau. Nei dramos meistrai.
O geriausia naujiena? Linksma. Kiekvienas gali išmokti pokštauti, kalbėti nuotaikingiau, linksmiau, tuo pačiu įdomiau, suprantamiau ir aiškiau- nes sukėlęs pašnekovams- ar auditorijai- juoką, dažnai leidi visiems tuo pat metu suprasti tą patį… vieną ar kitą tiesą, tokia, kokia ji ir yra.
Štai keletas paprastų būdų pralinksminti auditoriją kalbant net ir rimčiausia tema.
Iš kur žinau?
Jau gal dvidešimt metų man taip sekasi linksminti(s)- nesvarbu, ar vesčiau kokį renginį, ar rengčiau daugiadienius mokymus ar šiaip, bendraučiau su draugais, giminaičiais ar šeimyna.
Įsivaizduok- 8 dienoms tampi mano įkaitu, mokymuose. Jei nesugebėsiu svarbių dalykų paaiškinti linksmai, vaizdingai, įtraukdamas- pabėgsi jau pirmą dieną. Ar antrą. Na gerai, trečią. Bet va, pas mus dažniausiai priešingai- mokymai oficialiai baigiasi, o kompanija net nenori išeiti. Sako: “dar!”
Būna dienų- kalbėkime moksliškai - kai sulaukiu 4 ir daugiau LPM (laughs per minute/ juokų per minutę). Matyt todėl mokymuose ir linksma, drįstu visiškai nemoksliškai teigti. LPM yra universalus “juokingumo” kriterijus, štai populiariausiose Hollywood’o komedijose jis siekia 3,4 cha-cha-cha/min, o garsių humoristų pasirodymuose- beveik tiek pat.
Pasirodo, yra tiesioginė koreliacija tarpo aukšto LPM ir “TED” pasisakymų peržiūrų skaičiaus. Ar Jeremy Clarkson’o pajuokavimų per minutę ir jo vedamų laidų, parašytų knygų bei skilčių laikraščiuose populiarumo.
Turbūt ir tavo sėkmė- geriau pagalvojus- yra tiesiogiai susijusi su tavo generuojamais LPM.
Rimtai.
Tad kaip linksminti(s)?
Paleidžiu gumą.
Paslaptis paprasta- jos nėra.
Jei leisi sau atidžiau pažvelgti į visa tai, kas vyksta tavo gyvenime- lengvai rasi begales galimybių nusilinksminti, ir pralinksminti kitus. Kalbėdamas bet kuria tema. Skaitydamas naujienų portalų antraštes, ar paprasčiausius CV. Lietuviškų įmonių pavadinimus. Ar net bandydamas įsivaizduoti, ką iš tikrųjų reiškia įsisenėjusios idiomos, ar frazeologizmai. Pavyzdžiui- “jūrų pėstininkai”. Sausumos jūreiviai? Oro buldozerininkai. Tiek juokingų dalykų aplink- net mūsų pastangos vaidinti, kaip įprasta, normalius ir rimtus, yra rimtai juokingos.
Pralinksminti lengva. Vienintelė sąlyga- kalbėk žmonėms. Beždžionės ir kiti gyvūnai ne tik turi kiek kitokį humoro jausmą, bet ir juokiasi kitaip. Pelės ir žiurkės, va, tokiais dažniais, kad jų kikenimą išgirstume tik ultragarsu. O šimpanzės, pavyzdžiui- dvigubai efektyviau. Ir iškvėpdamos, ir įkvėpdamos.
Tačiau kaip ir jos, taip ir mes- tiesiog nieko negalime sau padaryti, jei staiga “ima juokas”. Būtent. Juokas “ima”- tai instinktyvi, evoliuciškai ištobulėjusi reakcija į įvairiausius netikėtumus, staiga išnykusias grėsmes ar kitaip suvoktas aplinkybes, elgesį, būsenas ir t.t.
Jei tai supranti, dar viena gera naujiena: juokas gali būti tiesiog programuojamas.
Paprastai:
1. Netikėti atskleidimai
Netikėtumai gali būti dvejopi: grėsmingi ir ne.
Todėl siaubo filmų kūrėjai tradiciškai kuria siaubą būtent taip: tarkime, pagrindinė veikėja (žinoma, žavi ir gležna mergina) atsargiai įeina į kokį apleistą pastatą, tamsu, jai jau baisu, mums- irgi, kažkas sugirgžda kairėje, ji pasižiūri ten, bet toliau atsargiai eina pirmyn, kažkas suvaitoja dešinėje- pasižiūri ir ten, sustoja, įsiklauso, lyg ir nieko, (įtampa, lūkesčiai žiūrovams jau sukurti) ir staiga BUM- ją kažkoks išsigimėlis klaikūnas užpuola iš nugaros. Netikėta? Taip. Baisu? Ne tas žodis. Žodis = siaubas. Net mūsų reptilinės smegenys įsijungia.
Lygiai taip ir priešingai.
Jei netikėtumas ne grėsmingas, jis dažniausiai sukelia juoką. Ar nuostabą. Storygym pratybose šį būdą taip ir vadiname: “viens, du, trys... BUM”, humoristai vakaruose tokius viražus ar “atskleidimus” vadina “reversais”, arba “smūgiais” (setup & punchline ), Hollywood’o scenaristai- “jolts’ais”, net suskaičiuodami, kiek šių įvyksta per... minutę, tačiau pavadinimas ar pati “metodo” klasifikacija yra ne tiek nesvarbūs. Gali tokį juoko programavimo būdą pasivadinti nors ir “balalaika”, svarbiau suprasti štai ką: visa, ką sakai dabar, nulemia jau prieš tai sakytų žodžių prasmę. Arba ne. (Matai?)
Jei naujoji prasmė yra iš ties netikėta, dar geriau, neįtikėtina, voila: tikėtina, kad sukelsi auditorijai juoką.
Štai Oscar Wilde- pasirodo, jis buvo ir vienu iš pirmųjų keliaujančių komikų Amerikoje: “Kai buvau jaunas, maniau, kad pinigai yra svarbiausias dalykas gyvenime; dabar, kai pasenau, žinau, kad taip ir yra”. (Oscar Wilde, beje, mirė nesulaukęs 50-ies). Dar: “Gyvenime yra tik dvi tragedijos: viena- negauti to, ko norėjai, ir kita- tai gauti.”
Štai Rober Holden (iš “Be Happy”, 2009): “"Viešpatie, iki šiol, šiandien, man taip gerai sekėsi. Nieko neapkalbėjau. Nepraradau savitvardos. Nebuvau nei godus, nei paniuręs, nei bjaurus, nei savimyla. Ir tuo aš tikrai džiaugiuosi. Bet už kelių minučių, Dieve, aš atsikelsiu. Ir va tada man reikės daug daugiau pagalbos. Ačiū. Amen."
Štai Rimantas, Storygym (I) dalyvis: “Einu per mišką. Medžiai, šakos, bruzgynai, braunuosi gilyn. Staiga jaučiu kažkieno žvilgsnį. Pasisuku kairėn. Didelės akys, skvarbiai spokso tiesiai į mane… Žvirblis.”
Pratybas pardavimų vadybininkams kartą pradėjau taip: “Man dažnai tenka rengti mokymus pardavėjams. Ir žinote ką- dar nebuvau sutikęs grupės, kurioje nebūtų buvę inteligentiškų, smalsių, mandagių, motyvuotų ir veržlių pardavėjų.....iki šiandien”. “Bum”- ir vadybininkai mano – negi jie nėra “inteligentiški, smalsūs ir t.t.”? Žinoma, kad yra. Bet akimirksniu susidomėję kaip niekad.
Štai Rodney Dangerfield: "Ateinu į barą, barmenas klausia- ko pageidaučiau? Sakau- nustebink mane. Tada jis man parodo mano žmonos- nuogos- nuotrauką"
O štai amerikiečių humoristas Barry Crimmins: “Šiemet vyks rinkimai. Ir didžiausia problema, akivaizdu, yra tai, kad...Bum: ... kažkas juos laimės”.
Lengva.
Išmokti regzti pralinksminančius netikėtumus- irgi.
Tai lūkesčių žaidimas. Bet kuriuo atveju, net jei to nesuvokiame, mūsų smegenys 24/7 “spėlioja”, kas bus dabar, kas toliau, bando įžvelgti nuoseklumus, sekas, ir jei staiga įvyksta kažkas netikėto- bent jau mūsų smegenims netikėto, ir ne grėsmingo- reaguojame juoku. Automatiškai.
Kadangi nuolat kuriame vienokius ar kitokius lūkesčius sau ir kitiems savo kalba, mimika, gestais, apranga, stovėsena, sėdėsena, pasirinkta tema ir t.t., galimybės linksminti(s) yra beribės: galime juokinti ir žodžiu, ir raštu, ir apranga, ir mimika, ir gestais ir visa tuo, ką ką tik jau išvardinau.
Sugebėjimas šiuos lūkesčius režisuoti, valdyti, ir utilizuoti ir yra skirtumas, lemiantis skirtumus- sugebantis prajuokinti kitus lengvai mokės ir įkvėpti, ir nuraminti, ir padrąsinti, ir uždegti.
Todėl verta
net ir kalbant su draugais ar artimaisiais (su tolimaisiais- juo labiau) drąsiai pasukti pokalbį netikėta linkme, staiga kažką pridurti, ar nutylėti, pradėti du pasakojimus lygiagrečiai vienu metu ir “bum” peršokti nuo vieno prie kito- būtent taip, praktiškai, ir išmokstama drąsiau improvizuoti, veržliau pasakoti, kalbėti linksmai, įdomiai ir, svarbiausia, iš tiesų tikslingai. Tik senovės graikams bet kuri drama, pasibaigusi vestuvėmis, būdavo komedija, o laidotuvėmis- tragedija.
2. Sukeisk kontekstą
Kas bendro tarp pono Borato ir Krokodilo Dandy? Abu pakliūna į jiems neįprastą aplinką. Prausiasi unitazuose ar nori medžioti didmiestyje. Elgiasi netikėtai kitaip, nei dera elgtis- ir mums iš karto juokinga. Hollywood’o scenaristai šį metodą vadina “fish out of water”, ir – vėl gera naujiena- taip žuvis traukyti iš vandens lengviau, nei žvejoti.
Praktiškai bet kurį pasakojimą, teiginį ar kokį rimtą nurodymą galima viens du paversti komišku, jei pakankamai drąsiai pakeisime kontekstą.
Tarkim, įprastinis laiko užmušinėjimas Feisbuke akimirksniu pasirodys kitaip, jei įsivaizduosime, kaip visa tai, ką ten veikiame šiandien, darytume prieš kokius 30 metų: pavyzdžiui, masiškai siuntinėtume katinų nuotraukas visiškai nepažįstamiems žmonėms, įvairiausias nelaimes ar katastrofas vertintume pakeldami nykščius, arba išsižiodami, kaip dabar FB galime, tiražuotume savo pačių nuotraukas, darytas tualete ar vonios kambaryje prieš veidrodį, ar tiesiog dažnai tapšnotume vieni kitiems per pečius, sakydami “patinka” ir skaičiuotume, kas kam pritapšnojo daugiausiai. Apsukresni net susimokėtų avansu, kad būtų labiau matomi, ir dažniau nutapšnoti.
Matyt, panašiai nusilinksmintume, jei pavyzdžiui, įsivaizduotume, kaip moterys ima vilioti vyrus lygiai taip, kaip šie dažnai daro: ilgai stebeilytųsi jiems į krūtinę, ar klyną, čepsėtų ir maivytųsi, ištardami tokius sūriškus (“cheesy”) epitetus, kaip “pupuliuk, kur skubi” ar “ei geruli, nenuobodžiauji?”, arba pūstųsi įtraukusios pilvus kur lygioj vietoj ir sunkiai svyruodamos, lėtai vaikščiotų ratais.
Ir?
Kaip gi taip pokštauti rimtų rimčiausio pranešimo metu? Tu ką, Jankauskai, juokauji? Taip. Tai ką, persirengti indėnų vadu, ar sumo imtyninku? Galima, žinoma, bet galima ir paprasčiau.
Pavyzdžiui, kiekvieną kartą, įsijungdamas bevielį mikrofoną (tokį mažytį, kuris visada prie lūpų), prisimenu, kaip kartą mokymuose, pamiršęs jį išjungti, esu nužygiavęs į tualetą, ir tuomet auditorija- na ir pasisekė- galėjo klausytis viso mano vizito į WC transliacijos “gyvai”. Visko: čiurlenimų, vandens nuleidimų, pašvilpavimų, pakratymų ir t.t. Niekad nepamiršiu jų veidų, kai pagaliau grįžau į salę.
Įdomiausia, kad tokias pačias išraiškas išvystu vėl ir vėl, kiekvieną kartą, kai apie šią transliaciją papasakoju. It patys būtų visa tai ką tik patyrę.
Tai gali lengvai daryti ir tu
Ne, ne transliacijas rengti. Tiesiog pasakodamas apie įmonės ar organizacijos ateitį, arba praeitį, apie tam tikro kolegų, partnerių, klientų ir t.t. elgesio pasekmes, ar priežastis, įpročius, strategijas, taktikas gali staiga čiaukšt ir sukeisti kontekstą. Užduodamas retorinį klausimą. Trumpai nukrypdamas nuo temos. Pavyzdžiui, it pasakotum visa tai mažiems vaikams. Arba akademikams. Ar kokiems necivilzuotiems barbarams.
Net ir visai nejuokingi dalykai- įstatai, įsakymai, instrukcijos, nurodymai, misijos ir vizijos staiga tampa juokingais, jei tik vaizdingai perkeli juos kitur. Daug komiškų dalykų atrasi, lygindamas papročius, kultūras, kalbas, stereotipus, frazeologizmus, idiomas- ne veltui klesti anekdotai apie politikus, tautas, etnines grupes arba stereotipinius personažus: juokinga ir tada, kai jie elgiasi nuspėjamai, ir lygiai taip tada, kai jie elgiasi netikėtai nenuspėjamai, kitam kontekste.
Štai valstijose kartą pakliuvau į komišką situaciją, sukeldamas vaistininkėms veik isterišką juoką, kai užsispyręs ėmiau reikalauti “rectal candles”- net ne sau, o dukrelei. Pasirodo, mūsų meiliai lietuviškai “žvakutėmis” vadinami vaistų čia niekas neasocijuoja su į tiesiąją žarną įstatomomis žvakėmis. Na niekaip. Priešingai. Vaistininkės akyse temačiau totalią nuostabą- ar mes tas žvakes ir uždegsim? Čia tipo mes ką, kažkokias apeigas rengsime? “Ne”, sakau, “tų žvakių nedegsim. Jos pačios išsilydo”. Tik tada ji ir suprato- man reikia “suppositories”.
Net ne man, o dukrelei. “Nepasitikiu nė vienu, kuris nesijuokia.”- sakydavo amerikiečių poetė Maya Angelou.
Aš irgi.
3. Būdas Nr. 3
“Menininkai mus apgauna, vaizduodami žmones patrauklesniais, nei šie yra. Šokėjai juda daug gracingiau, nei šiaip žmonės juda. Filmųi ir knygų, ir pjesių veikėjai kalba gerokai raiškiau, nei žmonės kalba iš tikrųjų, taip menkaverčiams dalykams suteikdami svarbos. Dainininkai ir muzikantai sukuria įspūdį, kad žmonės skamba daug gražiau, nei mes įpratę girdėti. O štai architektai dovanoja mums įvairiausias šventyklas, kuriose, akivaizdu, kažkas turi vykti pakylėtai. Tik va, praktiškai nieko doro taip ir nevyksta.”- Kurt Vonnegut
Vyksta, Kurtai, vyksta. Jei ne šventyklose, tai bent jau čia.
Tarkime, yra vienas nerealus, paprastas ir šaunus būdas pralinksminti bet ką, bet kur, bet kada, ir taip, jog žmonės raitysis iš juoko, grius aukštielninki, springs kvatodami, ašarodami ir žviegdami, žiū, dar prasidės masinės užkrečiamo, nevaldomo juoko epidemijos, kaip tos psichogeninės isterijos Tanzanijos mergaičių mokyklose, kai tekdavo ir mokyklas uždaryti, ir visam miesteliui paskelbti karantiną, kad tas masinis, pakvaišęs juokas toliau pavojingai neišplistų, it koks viduramžių Šv. Vito šokis.
Būtent todėl, visuomenės sveikatos saugumo sumetimais, šio būdo ir negalėčiau čia atskleisti. Juolab, šaučiau sau į koją taip- kam tada pasakoti apie kitus 8 linksminimo būdus?
Svarbiausia- tu irgi apie tai dabar galvoji. Ne apie seksą, kaip vidutinis vyras, kas 20 sekundžių, teigiama, o apie linksminimo būdus, alio. O pradėjęs galvoti tai, ką aš, nesąmoningai, siūlau galvoti, tampi atviresnis visoms kitoms idėjoms, kurias transliuoju.
Būtent todėl amerikiečiai ir mėgsta- pasakojimą, pranešimą ar net produkto aprašymą pradėti būdu Nr. 3- netikėta fantazija, diskursu į lankas, aliuzija, hiperbole, metafora, faktoidais, ir vėliau visa tai paneigti. Ar perprasminti. Sumenkinti. Ar tiesiog prisipažinti, kad pajuokavo.
Arba taip ir neprisipažinti.
Čia politikų darbas.
“Padarykim Ameriką didžia vėl”- įkvepia n kartų geriau, nei, tarkim, koks konkretus spręstinų problemų sąrašas. Ar išsami veiksmų programa. Tačiau jei “vėl” ir vėl nepavyks, šūkis rizikuoja tapti juokingu. Kaip ir “nusipelnėme gyventi geriau”. Arba “apie viską pagalvota”. Ar klasikinis “teoriškai arklys, praktiškai- nepasikelia”.
O gal taip pasakoti amerikiečius išmokė pardavėjai?
Gal.
Vėl gi, negi taip svarbu, kaip šis būdas atsirado? Ne. Svarbu, kad gali juo pasinaudoti. Paprastai. Ir dažniau, nei manei. Socialinės įtakos specialistai tai vadina “gruntavimu”, “apšildymu”, ar “pre-suasion”- būtent tu režisuoji auditorijos lūkesčius, atsimeni?
Štai “Yelp” programėlės eilinio atnaujinimo “Apple App Store” anotacija:
“Jei jūsų išmanusis įrenginys turi pirštų antspaudų skaitymo sensorių, mūsų programėlė gali akimirksniu nustatyti, kuriuo skanumynu dabar gardžiuojatės, jei bent truputėlį užtepsite ant sensoriaus.
Iš tikrųjų... ne, mes tik sutvarkėme keletą trikdžių. Prašome netepti Srirachos padažo ant savo mobiliojo įrenginio!”
Gerai čia, ne?
Linksma ir įdomu, ypač jei palyginsi su kitais programėlių atnaujinimų aprašymais, teišvardijančiais, kas “sutvarkyta” ar “pakeista”. Panašiai galima pradėti bet ką- pasakojimą, pristatymą, aprašymą, tostą ar agitacinę kalbą. Svarbiausia- drąsiai ir be kompromisų, “paminkštinimų” ar atsiprašinėjimų. Būdu Nr. 3- tiesiog fantazuok į lankas, ar valias, stebėk auditorijos reakciją, mėgaukis sumišimu, ir pagaliau ateinančia atomazga, nes visada gali sustoti, žengti žingsnį “nuo savęs” į šoną ir... išsisukti: “cha, na ir prifantazavau. Ar aš tikrai taip sakiau?”.
Senų sovietinių anekdotų herojus Nr.3 (po Čiapajevo ir Štirlico), papulkininkis, tiksliau «поручик» Rževski paaiškintų: “čia šiaip, pokalbio palaikymui”. Auditorijai linksminti.
O va dar vienas klasikinis pavyzdys- amerikiečių humoristas, ilgametis “Miami Herald” skiltininkas Dave Barry pradeda savo
“Patarimus moterims: kaip užmegzti santykius su vyrais” :
“Priešingai, nei daugelis moterų mano, susikurti ilgalaikius, stabilius, jautrius ir abipusiai vertingus santykius su vyriškos lyties atstovu yra visai lengva. Su sąlyga, žinoma, kad juo bus Labradoro retriveris. Nes susikurti tvarius santykius su vyrais - nepaprastai sunku. Jau vien todėl, kad vyrai iš tikrųjų net nesupranta, ką moterys vadina “santykiais”.
Arba
“Jei reikėtų vienu žodžiu identifikuoti pagrindinę priežastį, kodėl žmonija nepasiekė, ir niekad nepasieks savo tikrojo potencialo, tas žodis būtų- ir yra-“susirinkimai”.”
Na argi ne šaunu taip pradėti kokį susirinkimą?
Arba greičiau jį užbaigti.
Šaunu.
4. Rimtu veidu
“Yra tokių rimtų dalykų, apie kuriuos gali tik juokauti”- Werner Heisenberg
Gūdžiais 1995-aisias Pittsburgh’e, JAV, vidutinio amžiaus apkūnus vyriškis, ginkluotas pistoletu, viens du ir apiplėšė net 2 bankus tą pačią dieną. Įdomiausia, kad jis nė nemanė slėptis- nesidangstė nei kepure, nei kapišonu (gerai jau gerai, gobtuvu), nei saulės akiniais, ar burka, ne- rimtu veidu, visų CCTV kamerų akivaizdoje, tiesiog įeidavo į banką, pagarsindavo pistoletu ir pasiimdavo pinigus.
Suprantama, kad ši saugumo kamerų įamžinta asmenukė per vietinės televizijos žinias buvo parodyta jau tą patį vakarą. Kažkas atpažino plėšiką, paskambino nurodytu numeriu, ir netrukus policija jau laužėsi į jo (ne į skambinusiojo, nors ir taip būna, bet į įtariamojo) namus. “Bet gi aš buvau išsitepęs visą veidą sultimis”- pasimetęs, niekaip negalėdamas patikėti tuo, kad yra sulaikomas, policijai lemeno McArthur Wheeler, kuriam čia pat ir buvo pateikti kaltinimai ginkluotu apiplėšimu.
Pasirodo, ponas Wheeler’is savo “operacijai” buvo itin gerai pasiruošęs- atsitiktinai sužinojęs, kad citrinų sultys gali būti naudojamos kaip nematomas rašalas, jis sumąstė, logiškai, šiomis sultimis išsitepti visą veidą ir tapti... nematomu. Bent jau neatpažįstamu. Kad tuo dar ir 100 proc. įsitikintų, ponas Wheeler’is nučiauškino save “Polaroidu”, ir net dabar, po daugiau nei dvidešimties metų, niekas negali paaiškinti, kodėl toje momentinėje nuotraukytėje jo veido iš tikrųjų nesimatė- galbūt todėl, kad per daug raukėsi nuo akis pradėjusių graužti sulčių? O gal jam, per ašaras, tiesiog nepavyko savęs įžiūrėti?
Bet kuriuo atveju, pasitikėdamas savo genialiomis įžvalgomis ir eksperimentiniais įrodymais, McArthur Wheeler, nė kiek nesislėpdamas, ramiausiu veidu apiplėšė bankus. It koks Zoro. Su citrinų kauke.
Policininkai nesivargino aiškintis, kodėl citrinų sultys ponui Wheeleriui nesuveikė taip, kaip jis tikėjosi- leido susivokti cypėje. Ten jis ilgus metus buvo taip ir pravardžiuojamas- “Lemon Robber”. Ir žinoma, tai jam buvo labiau prie širdies, nei būti vadinamu šiaip, paprastai- idiotu.
Kodėl ši istorija juokinga? Greičiausiai todėl, kad McArthur Wheeler viską darė rimtai, tikėdamas savo proveržiu optikos technologijose ir nesugebėdamas suprasti, ko jis nesupranta. Būtent Wheeler’io atvejis – puiki įtikėjimo tariamu pranašumu iliustracija- ir leido psichologams Davidui Dunningui bei Justinui Krugeriui aprašyti šiandien jau klasikiniu tapusį Dunningo-Krugerio efektą, kurį trumpai apibūdinkime taip: idiotai negali suprasti, jog jie yra idiotai, greičiau priešingai- tiki, kad tai ir yra didžiausias jų pranašumas.
Jei, pavyzdžiui, bankų plėšti ponas Wheeler’is būtų ėjęs pasidabinęs klouno kostiumu, užsimaukšlinęs raudoną nosį, arba juokais, it koks “jokeris”, taip juokinga, faktas, nebūtų- elinis apiplėšimas, ir tiek. Ši istorija mums nekeltų juoko ir tada, jei plėšikas, išsitepliojęs veidą citrinų sultimis, eitų šiaip į parduotuvę pienuko nusipirkti- nes tai tiesiog nebūtų TAIP RIMTA, kaip banką plėšti.
Tuo tarpu mums būtų vėl juokinga, jei sužinotume, kad Mr Wheeler, pavyzdžiui, pateikė civilinį ieškinį citrinoms, citrinų augintojams ar pardavėjams, pardavusiems jam netikusius vaisius, kurių sultys, deja, nepadaro veidų ar kitų kūno dalių nematomais. Ar “Polaroidui”- dėl to, kad momentinės nuotraukos svarbiausiu momentu pavyko ne tokios, kokios turėjo pavykti.
Dar Mark Twain yra sakęs, kad “tikrasis humoro šaltinis yra ne džiaugsmas, o gailestis. Rojuje humoro nėra”. Būtent. Geriausia pokštauti rimtu veidu, it niekur nieko, kalbant apie rimtus- reiškia svarbius- dalykus, ypač tada, kai auditorija net nenujaučia, kad tuoj bus rimtai pajuokauta. Ir Dunningo- Krugerio efekto taip nerizikuoji pademonstruoti- net jei tavo pokštai juokingi tik tau vienam, niekas ir nesupras, kad čia buvo- rimtu veidu- pokštauta.
Ir priešingai- nėra nieko liūdniau, nei matyti desperatiškai linksmai kitus pralinksminti bandantį individą. Tai visai nejuokinga. Panašiai būna, jei anonsuoji anekdotą (“nu va, vinis, geriausias anekdotas, kurį žinau- raitysitės iš juoko”) pavyzdžiui, pingvinams, ar šiaip, tokiai auditorijai, kuri tavo humoro nepajėgi ar net nenori suprasti (pvz., vaikų darželyje), jį išraiškingai, it koks raiškiojo skaitymo būrelio lyderis, papasakoji, ir lieki vienas juoktis.
Šaunu bent tai, kad juokiesi paskutinis.
O juoką kelia- veik visada, jei tik gerai pažiūrėsi- itin rimti dalykai. Geriausi komikai- pastebėk- patys labai retai kada juokiasi. Bent jau juokindami kitus. Ir labiausiai juoktis norisi, prisimeni, būtent tada, kai juoktis šiukštu draudžiama. Aš nekalbu apie laidotuves, nors ten, kaip tyčia, būna tikrų masinių juoko protrūkių, aš kalbu apie lūžtančius nuo isteriško juoko TV laidų vedėjus, orų pranešėjus, ar aktorius, nebesusivaldančius itin rimtuose spektakliuose, įvairiausius susirinkimus, paskaitas, pamokas, ritualus, minėjimus, procedūras, griežtas tvarkas ar net labai rimtą darbą imituojančius, pernelyg susireikšminusius valdininkus. Pedagogus. Visokius direktorius. Valdybų pirmininkus. Specialistus. Net vadybininkus.
Jei šių kategorijų rimtuoliai supras, kaip komiškai, iš šalies, dažnai ta jų rimtis atrodo, galbūt išmoks, pagaliau, kaip tu ir aš, dar vieną puikų būdą linksminti(s).
Ir nebedemonstruoti Dunningo- Krugerio efekto įvairiausiomis formomis.
(Kiti lengvi ir praktiški būdai- kitą kartą)