Spalio 27
#148 | 9 lengvi ir praktiški būdai linksminti(s)
#5: PERSONIFIKUOK
“Visa virtinė smarkiai apsidaužiusių parduotuvės vėžimėlių smagiai bumbsėjo vienas į kitą it tikroje metalistų orgijoje tolimiausiame naujosios Sedan’o parduotuvės parkavimo aikštelės kampe.” ― Jennine Capo Crucet
Personifikuojame praktiškai viską. Nuo pat kūdikystės.
Todėl nieko nuostabaus, jog- reikalui esant- galime personifikuoti juokingai.
Tik pamatome, kad reikalas jau čia (ar paskaitoje, ar sakydami kalbą, ar tiesiog, besišnekučiuodami jį pastebėtume) ir va, personifikuojame.
Kad ir patį reikalą, kaip aš čia dabar.
“Mini” gamintojai, va, personifikaciją pavertė vos ne kertine savo rinkodaros startegijos dalimi: jei tau vis primenama, kad kiekviena “Mini” yra įsimylėjusi savo savininką, nenuostabu, kad įsimyli ir tu. Galvoji apie ją, rūpiniesi, vaišini geresniu benzinu, maudotės dviese. Nuostabu.
Nenuostabu.
Štai pirmykščiams žmonėms kalnai, medžiai, gyvūnai ar šaltiniai- viskas buvo gyva.
Nieko nestebino bendravimas su krūmais, elniais ar paukščiais, šių būdavo atsiklausiama, jiems dėkojama ar priešingai- ant jų supykstama.
Todėl ir mūsų vaikams dar ir šiandien lėlės, pliušiniai meškiukai, net kamuoliai gali būti gyvi, turėti vardus, temperamentus ir aktyviai dalyvauti jų gyvenime.
Kiek paaugę, personifikuojame įvairiausius kitus dalykus, ne tik žaislus: gyvūnus, automobilius, baldus, išmaniuosius ir ne visai įrenginius, net realiai neegzistuojančius fenomenus (depresiją, statistiką ar makroekonomiką, galime ir po Europą klaidžiojančią komunizmo šmėklą prisiminti), organus (širdį, skrandį, smegenis, ir kitus, žinoma), ligas (pvz. vėžį, ar diabetą), suteikiame jiems vardus, net pravardžiuojame, pykstame ant jų, kai kas nors nepavyksta, ir priešingai- myluojame, kai pavyksta (meiliai glostome niekaip užsivesti negalėjusio automobilio prietaisų skydelį, net jei ką tik jį daužėme kumščiu, ar glaudžiame prie savęs telefoną, kurį kažkaip stebuklingai pagavome, vos neįkritusį į unitazą).
Tiesiog nieko sau negalime padaryti.
Nes, geriau pagalvoję, suprasime, jog personifikuojame net pačius save, nuolat- ką čia ir bekalbėti apie automobilius, šmėklas ar diabetą.
Ar daug žmonių leidžia sau įsigilinti, kas gi jie, iš tikrųjų? Nesusivokusiems belieka vadovautis tik tam tikra, vykusia ar nelabai, karikatūra. Šaržu.
Todėl personifikacija ir yra dar vienas puikus būdas linksminti(s).
Penktasis mūsų sąraše.
Štai amerikiečių satyrinio leidinio “Onion” pranešimas, paskelbtas iš karto po to, kai Hilary Clinton visų akivaizdoje suklupo lipdama į automobilį po 9/11 minėjimo- puikiai iliustruoja, ką turiu omenyje:
Vašingtonas, JAV- Gailėdamasis savo neapgalvoto sprendimo ūmiu plaučių uždegimu užkrėsti Demokratų partijos kandidatę Hillary Clinton, virusas, kuris, kaip teigiama, ir buvo šios infekcijos sukėlėjas, susitikime su žurnalistais atrodė pastebimai išsigandęs. Ypač prisiminęs, ką gali Clintonų šeima: “Šūdas, kaip prisidirbau- niekad neverta painiotis šių žmonių kelyje”- sakė infekcinių ligų sukėlėjas. Jis dar labiau sunerimo aiškindamas, kaip toli siekia Clintonų rankos ir kas atsitikdavo tiems, kurie pasipainiodavo šių galingų politikų kelyje- “Visi žino- su Clintonais nejuokaujama. Jie visada gauna tai, ko nori. Šie žmonės net nemirktelėdami sutraiškys absoliučiai bet ką, nes turi pinigų ir ryšius tai padaryti. Nujaučiau, kad man nereikėjo čia lįsti. Dabar- šaukštai po pietų. Man šakės.” Ruošdami šią informaciją, sužinojome, kad persigandęs virusas, desperatiškai siekdamas išvengti Clintonų keršto, šiandien netikėtai pasitraukė iš gyvenimo nusižudydamas.
Na ar ne puiki iliustracija?
Jei jau amžiną atilsį virusas gali prabilti, voila- tik panorėję, lengvai animuosime bet kurį daiktavardį, netikėtai ir dažniausiai juokingai. Juo labiau, kad animatoriai tik tai ir daro, labai sėkmingai: nieko nestebina nei kalbančios kempinės, nei belyčiai teletabiai, nei pilno metražo nuotykių filmai apie išdykusias peles.
Galime personfikuoti darbą.
“Tu, darbe, nebijok, mes tavęs neliesim”- personifikuodavo sovietų liaudis.
Jerome K. Jerome sakydavo panašiai: “Man patinka darbas, jis mane užburia. Galiu sėdėti ir į jį žiūrėti valandų valandas”.
Galime- nedarbą.
Jis va, dažniausiai nepageidaujamas niekur, linkęs augti, arba mažėti, bet niekaip nesiruošia išnykti, gali būti grėsmingas, gali būti nematomas, arba priešingai- itin matomas, it koks dramblys kambaryje.
Todėl net statistika, kad ir nuobodžiausiame pranešime, gali linksminti auditoriją, jei ją netikėtai apibūdinsime, pavyzdžiui, kaip itin laisvo elgesio moterį, atsiduodančią bet kam.
Lygiai taip pasakojimas kad ir apie neišmaniausią įrenginį taps nuotaikingu, jei suimprovizuosime taip, pvz.: “anądien telefonas prabyla Siri balsu- tik nesugalvok pasiimti mane iš namų ir vėl pilnai nepakrautą, atsibodo tas pykinimas ir tie trumpi epizodiški pakrovimai netinkamais pakrovėjais, it šlamštmaistis, kiek gi galima, ėėė”.
Jei dažnai kalbi apie tai, kad skaudą širdį dėl to ar ano, leisk ir jai pagaliau tarti žodį, netikėtai- nustebsi, kaip lengva visus prajuokinti taip:
“Nei man ką nors skauda, nei ką”- aną kartą neiškentusi pareiškė širdis, demonstratyviai smarkiau suplakusi- “Baik kalbėti apie dalykus, kurių neišmanai. Jei tau per parą, be pertraukos, tektų susitraukti bent 100.000 kartų ir perpumpuoti veik 10 tonų kraujo, nebūtų kada kuo nors skųstis, žinduoli. Ir nustok tapšnoti kairį plautį, bandydamas mane ten pajausti. Aš visai ne ten. Aš- viduryje, tarp plaučių”.
Ar galiu baigti?
“Dar ne!”- visiškai kitom aplinkybėm į šį klausimą atsakytų, pavyzdžiui, didžiulis, nenumaldomai artėjantis, abipusis orgazmas.
Viens du ir personifikuotas.
(Kiti lengvi ir praktiški būdai- kitą kartą. Pradžia- #147)