Background Image

# 132

Post Image
Rugsėjo 1

132 | STORYGYM: pirmoji pagalba


Va perskaičiau mūsų verslo “ledlaužių” surašytą “Baltąją knygą”. Vienas malonumas, skaitai it kokią viešųjų ryšių novelę. Ar pasakaitę. Broliai Grimai vartosi kapuose. Kodėl taip pradedu? Todėl, kad didžiausios verslo grupės Lietuvoje valdžia šiuo pamfletu demonstruoja tai, ko ir mokome STORYGYM: jei neturi ko įdomiai papasakoti- neturi ir ką pranešti.

Labai paprasta.

O kaip, konkrečiai, verta pasakoti? Greitai ir daug išmoksi eilinėje STORYGYM sesijoje. Jei dar vis ateiti negali (netikiu), surašiau čia pastabėles- bus praktiška ir naudinga. Ir Tau, jei nori pagaliau pradėti užtikrintai pasakoti. O ne šiaip…leisti garsus…”atsiskaityti”, ar - dar liūdniau- “daryti pranešimus”.

Mikrofonas


“Tai, kas vadinama “mikrofonu”, yra didelė dešra, kuri pagauna viską, ką bepasakysi”- Princas Charles.

Štai Velso princas pavadina mikrofoną dešra, ir kažkas jį net cituoja.

Kažkas? Bent jau aš. O va jei mudu viešai išvadintume mikrofoną bananu, ar agurku, niekas mūsų necituotų.

Mes ne princai.

Nors mudviem irgi tenka susidurti su mikrofonais. Kasdien- kalbame telefonais, domofonais, į diktofonus, su Cortana ar Siri, ar naudodami laisvų rankų įrangą. Ir nieko. Nei panikuojame, nei varžomės. Gatvėje sutinki dešimtis keistuolių, įnirtingai besikalbančių, atrodytų, su savimi.

Ne, jie kalba su nematomais pašnekovais, esančiais gal net už jūrų marių, savo bevieliu mėlynadančiu mikrofonu.

Ir jei anksčiau oratoriai ropšdavosi ant statinių ar lipdavo į tribūnas, šiandien jiems tereikia įsijungti mikrofonus. Tuos tikruosius, konferencinius, į dešras panašius.

Tada ir prasideda.

Daug pranešėjų kažkodėl šių klastingų dešrų vengia, ir net prisibijo, akivaizdžiai varžosi, pasimeta, todėl kalba būdami per toli, ar per arti, dirbtinai garsiai, kartais- priešingai, vos beišnabžda. Klausia- “gal galiu be mikrofono?”- naiviai bandydami nuo tos dešros pasislėpti.

Būna, kad kataleptiškai įsicementuoja mikrofonus rankoje. Spokso į juos, it kokios kobros prieš fakyrą. Net kai mikrofonas ant stovo, būna tokių, kurie kalba, lenkdamiesi keturpėsti, arba stiebiasi aukštyn, it kokios žirafos, nesugebėdami tos dešros patogiai pasitaisyti.

Tau neverta būti nė vienu iš jų.

Mikrofonas, ypač kokybiškas mikrofonas, dar ir puikiai veikiantis, yra geriausias tavo sąjungininkas. Mėgaukis jo galiomis, išnaudok visas jo galimybes- nes kiekvienas žodis, ar net pauzė su mikrofonu rankoje skamba visiškai kitaip. Svariai ir užtikrintai. O jei kalbi išsigandęs, neužtikrintai….voila, mikrofonas ir tai transliuoja n kartų išraiškingiau.

Kai tu su mikrofonu- visa salė, potencialiai, tavo. Ypač jei mikrofoną turi tik tu vienas. Tada tai tavo performansas. Tavo partija. Gali žaisti katę ir pelę. Gali -aklą vištą. Ar muzikines kėdes. Ar Hamletą. Gali intriguoti. Nutilti. Patylėti. Ir tada pasakyti kažką dar svariau- tyliai ir ramiai. Nes mikrofonas tai leidžia. Tau nebereikia kelti balso. Tai tavo instrumentas- it saksofonas, ar fotepijonas. Prabildamas į mikrofoną, pradedi pasirodymą.

Todėl jau pirmosios sekundės auditorijai- ir tau- atskleidžia viską: ko iš Tavęs galima tikėtis, kaip manai esąs pasiruošęs, ar sugebi improvizuoti, kaip dažnai pačiam tenka kalbėti prieš auditoriją ir net ką dabar galvoji.

Jei, pavyzdžiui, tikrini mikrofoną, monotonišku balsu it užstrigęs patefonas ištratindamas “vienas…vienas…vienas... vienas..”…sutik- ir pats nusiteiki, ir auditoriją nuteiki vienaip.

Tikėtina, kad atpilsi visą paruoštą ar ne visai informaciją klausytojams, ir tiek žinių. Tokia bus tavo istorija.

Tuo tarpu, jei užtikrintai pasitikrini mikrofoną, sakydamas kad ir “aštuoniolika trilijonų trys šimtai penkiasdešimt milijardų ir aštuoni šimtai dešimt milijonų”…visus- ir save tame tarpe, nuteiki visai kitaip.

Ne tik visiems primeni apie nesustabdomai augančią Jungtinių Valstijų skolą, pademonstruoji, kaip sugebi artikuliuoti net ir keisčiausius šnypščiančius bei sprogstančius lietuviškus garsus, bet ir įsitikini, kaip gerai skamba tavo balsas.

Tik tada gali pradėti taip, kaip verta. Ir pradedi, jau kitaip- sudominęs klausytojus iš karto.

O va jei mikrofonas fonuoja, birzgia, ar tavo balsas skamba it iš sovietinio VEF radijo imtuvo- mesk tą dešrą į šoną, ženk į auditoriją, sukviesk visus ratu, jei reikia, išeikite į vestibiulį ir pradėk taip.

Svarbiausia, kad pasakotum, o ne kalbėtum, sudomintum, o ne priverstum nuobodžiauti, ar paliktum abejingais, paliestum, o ne atitolintum, įkvėptum, o ne priverstum atsidusti.

Su mikrofonu tai pavyks n kartų geriau, nei su dešra, ar bananu.

 

nlp

Prisistatymas

“Taip, gyvenimas galėtų būti geresnis. Bet lygiai taip galėtų būti ir blogesnis. Netiki? Leisk tau pristatyti mano anytą.”- Jarod Kinz
“Kiekvienas, apsilankęs čia, galiausiai pajaus, kad jo, kaip kalbėtojo, karjeroje buvo etapas iki Storygym ir po. Linkiu visiems pajausti šį atradimo džiaugsmą.” -dr. Kęstutis Stašaitis

Kiekvieno pasakotojo karjeroje yra ir dar du etapai- iš pradžių jam tenka prisistatyti auditorijoms pačiam, ir tik vėliau jis jau kitų pristatomas auditorijoms.

Ne UPS ar “Lietuvos paštas” tai daro- geriausia, jei tai daro koks kitas auditorijos autoritetas. Jei tik gali peršokti į šį antrąjį etapą- šok kuo greičiau, nes prisistatinėdamas pats, niekaip nepaslėpsi, kad paties ausys už tavęs ir kyšo. Ar pirktum knygą, kurios viršelyje tik paties autoriaus rekomendacijos ir atsiliepimai? Kažin. Šiaip laikais, kai visa kas reitinguojama ir komentuojama, taip, kaip amazone ar feisbuke, būti pristatytam kitų, ypač auditorijos autoritetą pelniusių kalbėtojų, yra didžiulė pagalba.

Sukuria dar geresnius auditorijos lūkesčius.

Paprasta: eidamas žiūrėti mėgstamo režisieriaus filmą, tu jau “šiltas”, ar “šilta”- pasiruoši jam- režisieriui- daug ką atleisti, pastebi jau matytus motyvus, stilių, tiesiog pasitiki autoriumi, ir taip patiri daug didesnį įspūdį nei, sakykime, atsitiktinai peržiūrėjęs niekam nežinomo režisieriaus juostą be jokių didelių lūkesčių.

O kiekvienas geras pasakojimas pirmiausia yra lūkesčių žaidimas, kaip ir hipnozė. Ar filmų scenarijai.

Štai robotai, su kuriais mums vis daugiau tenka bendrauti, ir teks tik dar daugiau- nes vis dažniau tampa mūsų mokytojais, prižiūrėtojais, auklėmis ar asistentais- galėtų daug ką papasakoti, mokyti, instruktuoti, bet gi kalba taip nuobodžiai, kad niekas kitas, be robotų, neišgali jų pasakojimų pakęsti.

Kompiuterijos profesorius Brian O’Neil iš Western New England Universiteto nutarė išmokyti kompiuterius pasakoti daug įdomiau- sukurdamas jiems siužeto įtampos algoritmus. Speciali porgrama, “Dramatis”, leidžia ir kompiuterinėms sistemoms daug maž suprasti, kaip kuriama įtampa įvairiuose naratyvuose, ir tuos pačius principus taikyti savo “pasakojimams”.

Todėl jei tu pradedi kalbą prisistatydamas vardu ir pavarde, išvardindamas savo pareigas ir laipsnius (nors ir visi šie duomenys šviečia skaidrėje tiesiai už tavęs, maža to, dar ir įrašyti į visas renginio programas, kurias dabar nuobodžiai varto auditorija) ir toliau tęsi, žodis į žodį, it skaitydamas diktantą, įvardindamas savo pranešimo temą, kuri irgi klaikiai nesuderintu šriftu šviečia toje pačioje skaidrėje- sustok, ir kuo greičiau pasidomėk, kaip tu galėtum susiprogramuoti “Dramatis”.

Priešingu atveju tavo pranešimų ilgainiui tesiklausys tik robotai, ir tai ne visi- tik tie, kurie dar neužprogramuoti “Dramatis” algoritmais.

Ne, kiekvienas prisistatymas yra per daug svarbus, kad būtų paliktas likimo valiai.

Pirmasis įspūdis, kurį sukuri auditorijai, akimirksniu sutveria ir paskutinį, kurį auditorija ir atsimins, jei tik atsimins iš viso.

Daugybė tyrimų tai patvirtina: štai vienas eksperimentas teigia, kad įspūdį apie žmogų susikuriame net ne per 30, 20 ar 10 sekundžių, bet per 1/10 sekundės. Čiaukšt, ir yra. Ar bent spėsi suvokti, koks?

Kitas klasikinis tyrimas teigia, kad universiteto studentai gali pakankamai racionaliai įvertinti, ar jiems kelia pasitikėjimą dėstytojas, išvydę vos 6 s trukmės paskaitos įrašą - jų vertinimai koreliuoja su tų studentų, kurie ilgai lankėsi šių dėstytojų paskaitose, vertinimais.

Tad kaip verta prisistatyti?

Veiksmingai. Įspūdingai. Paprastai. O geriausia- niekaip.

Lai tavo pasakojimas ir tampa geriausiu tavo pristatymu.

Todėl pradėk drąsiai.

Prisistatyk, pavyzdžiui, intriguojančiu klausimu (kartą pradėjau, auditorijos paklausdamas “kodėl mirksime?” ir pateikdamas netikėtą, tačiau gerai argumentuotą atsakymą), arba...

trumpu įdomiu prisiminimu, nuotykiu
netikėta metafora,
palyginimu,
šmaikščia užduotimi auditorijai,
interaktyviu eksperimentu,
mankšta,
apklausa, balsavimu,
pokštu,
anekdotu,
net pantomima.
Gali netikėtai ką nors iš auditorijos užkalbinti, arba pakibinti, gali trumpai patylėti, gali ir ilgiau, ir dar ilgiau, nei visi tikėtųsi, tiesiog stebėdamas palaipsniui nurimstančią publiką.

Irgi bus netikėta, dėmesį sukaustanti pradžia. Stebinančiai galinga.

Tik nepradėk įprastai, nuobodžiai ir nuspėjamai. Tu ne robotas, tavo auditorija- dar irgi ne.

Tik sudominęs ir nustebinęs auditoriją, gali tikėtis būti suprastas, ir išgirstas.

Ir prisistatyti taip geriausia.

(yra daugiau- ir antroji, ir trečioji pagalba ;)