Lapkričio 1
134 | Tavo pasakiška ateitis
„Profesionalas yra tas žmogus, kuris gali atlikti savo darbą puikiai net ir tada, kai to nenori. Mėgėjas yra tas žmogus, kuris negali gerai atlikti savo darbo net tada, kai to nori“- James Agate
Būtent.
Ar dar kas nors išdrįstų ginčytis su teiginiu, kad esminė veikla, kuria šiandien visi užsiimame, yra komunikacija?
Nesvarbu, ar esi didis vadovas, ar tik sraigtelis kokioje milžiniškoje globalioje korporacijoje, nesvarbu, ar dirbi sau, ar kitiems, ar už didelį atlygį, ar iš vis be jo- nemokėdamas perteikti savo minčių įtaigiai, nesugebėdamas sudominti ir nesuprasdamas, kas tavo pašnekovams ar auditorijai yra iš tikrųjų svarbu bei aktualu, tiesiog prarandi daugybę poveikio galimybių. Neišnaudoji savo įtakos. Žinių, įgūdžių ir patirties. Nesi efektyvus.
O pasakojimas, ypač geras pasakojimas, leidžia pasiekti tai, ką net sunku pasiekti kaip nors kitaip- suburti, suvienyti žmones, efektyviai perduoti informaciją, suvienodinti emocines būsenas, išgryninti vertybes, įprasminti idėjas ir dar daug daugiau.
Svarbiausia, kad pasakoti sugebame visi, ir galime išmokti tai daryti tik dar geriau. Ne tik sau.
Esame Homo fabula, pirmiausia.
Pasakojantys žmonės.
Pasakojimas suvokiamas geriau
„Istorijos tėra tiesiog informacija su siela“ –Brene Brown
Žiū- iš televizorių ekranų tiesiog ėmė, ir pradingo įvairiausi skaitovai, raiškiai skaitantys iš anksto paruoštus tekstus. Net diktoriai mokosi skaityti tekstus taip, kad niekas nebesuprastų, jog jie skaito, o valstybių galvos vis dažniau improvizuoja kiekviena įmanoma proga.
Nenuostabu: rišliai, be telesuflerių, lapelių ar informacija perkrautų power point‘ų sugebantis pasakoti žmogus demonstruoja akivaizdžiai aukštą IQ ir adekvatų emocinį intelektą, greitą orientaciją, bei kūrybiškumą, tuo tarpu tik iš anksto paruoštas kalbas beskaitantis vadovas... vargu ar gali ir toliau likti vadovu. Šiais laikais.
Faktas: įdomiai pasakoti sugebantis žmogus vienareikšmiškai užvaldo auditorijos dėmesį, tuo tarpu skaitantis iš anksto paruoštą pranešimą tam tikra prasme tiesiog įžeidžia auditoriją- tarsi žmonės nemokėtų skaityti patys.
Svarbiausia, kad pasakojimas dera su mūsų natūraliais suvokimo tempais. Ir būdais. Juolab, kad savo patirtis ir prisiminimus mes patys nuolat persikoduojame kaip asmenines istorijas. Persipasakojame sau.
Klausydamiesi įdomaus pasakojimo, tiesiog sinchronizuojamės su pasakotoju, susitapatiname su protagonistu, ir informaciją suvokiame taip, kaip pasakotojas ją ir pateikia- natūraliai, tarsi šnekučiuodamiesi su juo.
Geras pasakojimas aktyvuoja ir mūsų vaizduotę, ir prisiminimus, todėl leidžia mums ne tik suvokti faktus, ar informaciją, bet ir ją patirti. Dar įdomiau yra tai, kad auditorija pasakojimą patiria kartu, sinchroniškai, it kino teatre, kai visa salę nulieja šypsenos ar visi ima kartu ašaroti. Gera istorija suvienija.
Tuo tarpu skaitomas tekstas „transliuojamas“ nenatūraliu tempu, nenatūralia intonacija, todėl jį suvokti ir priimti yra sudėtingiau. Veikia kitaip. Be to, skaitomas tekstas visada mažiau autentiškas, ir net jei jį skaito pats autorius, žodžiai neskamba taip natūraliai, kaip tikro, improvizuoto pasakojimo žodžiai.
Įsivaizduok.
Iškylauji su kompanija prie laužo, vakaras, tylu, išsikalbate, smagu, oras ramutėlis, jau tamsu, žarijos sau tiesiai kyla aukštyn ir staiga kuris nors kolega išsitraukia iš anksto paruoštą, suredaguotą pranešimą, atsikrenkščia, ir jį raiškiai gražiai, nors ir sunkiai tamsoje įžiūrėdamas, perskaito. Apie kokį nors pamokantį savo jaunystės nuotykį.
Stotų tyla.
Pasakojimas leidžia pasakyti tiesą, kokia ji bebūtų
„Didžiausia egzistencijos ironija yra tai, kad visa, kas daro gyvenimą vertu gyventi, ateina ne iš rožinės jo pusės“- Robert McKee
Nauji automobiliai, iš esmės, tapo patikimais ir gerais. Parduodami su daugiamete garantija. Dulkių siurbliai- irgi. Kirpyklose neberizikuoji būti skaudžiai nuviltas, na, nebent plaukų tiek mažai belikę, kad jiems iššūkiu tampa bet kas. Autobusai ar lėktuvai laikosi tvarkaraščių. Apskritai, tenka pripažinti- daug dalykų šiandien funkcionuoja bent jau patenkinamai, gerai arba net labai gerai. Progresas akivaizdus. Paslaugos, prekės, sistemos, verslai: tiek visko veikia efektyviau, geriau ir racionaliau.
Ir tavo konkurentai tobulėja.
Tad jei nesugebi išsiskirti (ne su sutuoktiniu ar sutuoktine, ne), o autentiškai, savitai vadovauti, originaliai mąstyti, inovatyviai veikti- vaje, labai gali atsitikti ir taip, kad pagaliau būsi nukonkuruotas, kad ir tų pačių konkurentų, ar jų įdegtų tobulai veikiančių algoritminių sistemų ir tapsi viso labo liūdna darbo rinkos ar nepavykusių verslų statistika.
Kodėl čia gąsdinu dabar patį?
Sugebėjimas gerai pasakoti leidžia likti autentišku- ar vadovu, ar mokytoju, ar pardavėju, ar konsultantu, sakyti tiesą, nebijoti problemų ir iššūkių, bet priešingai- juos iškelti. Analizuoti. Integruoti. Ir taip sutelkti žmones veikti. Paveikti ne tik žmonių protus, bet ir širdis.
Kadangi nuolat bendraujame – ir versle, ir namie, ir moksluose- sugebėjimas įdomiai pasakoti teikia akivaizdžius pranašumus.
Štai versle.
Ar pastebėjai, kad tradicinių „pranešimų spaudai“ niekas nebeskaito? Ne tik tau, ar man jie visiškai nebeįdomūs. Faktas, kad jie nebejaudina ir pačių „pranešėjų“.
Tai galioja ir įvairiausioms ataskaitoms bei pranešimams, kuriuose lengvai pagražinama statistika bandoma pateisinti įvairiausias nesėkmes ar nesprendžiamas bėdas- tiek politines, tiek verslo.
Tokiomis atskaitomis- vieša paslaptis- seniai nebetikima, jomis pasibodima, tai ta pati „teoriškai arklys, praktiškai neatsikelia“ situacija, kurioje šiandien atsidūrė tiek vienodai gerų vadovų ir vienodai gerų organizacijų. Jų istorijose, jų verslo idėjose, naratyvuose, jų prekės ženkluose „nebeliko mėsos“, sakytų scenaristai.
Nebėra dramos.
Nors drama visada yra.
Todėl autentiški vadovai ir pranešėjai, norintys ir mokantys pasakoti, o ne šiaip, tiražuoti statistiką, gali pateikti problemas taip, kad auditorija neliktų joms abejinga, o priešingai- norėtų jas spręsti. Geras pasakojimas leidžia sakyti tiesą, kokia nemaloni ji bebūtų, ir būtent ši nemaloni tiesa- na ar ne magija?- pasakojimą paverčia dramatiška, dėmesį kaustančia istorija, kuriai nebegali likti abejingas.
Elementaru. Nors daug kam tai dar labai neįprasta.
Jei, tarkime, organizacijos vadovas, vietoje to, kad tradiciškai kalbėtų apie rožines veiklos perspektyvas ir siekiamybes, išdrįsta tiesiai šviesiai įvardinti pagrindinius, labiausiai bauginančius iššūkius ir net garsiai suabejoja, ar iš vis pavyks juos įveikti. Taip jis akivaizdžiai laimi- nes jo pasiūlytas veiksmų planas bus priimtas daug geriau, nei koks nors perdėm optimistinis verslakalbe surašytas „vasiukų & kosminių laivų“ variantas.
O jei, pavyzdžiui, komunikabilus padavėjas, paprašytas rekomenduoti patiekalą, papasakoja ir apie tokį, kurio šiandien nerekomenduotų (ruošė ne tas šefas, ar žuvis šiandien ne ta, kurios restoranas tikėjosi) –akivaizdu, kad tai profesionalus padavėjas, vertinantis klientų pasitikėjimą. Ir gaunantis to vertus arbatpinigius. Restoranas irgi laimi.
Ir kaip nesmagu pakliūti pas gydytoją, kuris nesivargina dorai papasakoti apie ligą, vaistų pašalinį veikimą ar galimas komplikacijas ir net nesiekia motyvuoti pacientą pasveikti.
Mes pasitikime žmonėmis, kurie nebijo mums pasakyti tiesą.
Dar geriau- papasakoja viską taip, kaip yra, nepagražindami ir neglaistydami.
Tuo geros istorijos ir skiriasi nuo banalių verslo sakmių, vizijų ir misijų. Ar pasterizuotų pranešimų spaudai.
Pasakojimas keičia tave
„Ta neįprastai gili tyla, kuri apima klausytojus, yra kaip tikra pakitusios sąmonės būsena, tam tikras istorijos transas. Yra daug panašumų tarp to, kaip veikia hipnozė, ir pasakojimas. Šių dviejų menų giminystė- tiesiog įstabi“- Fran Stallings
Ar pastebėjai, kaip pasikeiti, peržiūrėjęs tau patikusį filmą, ar vienu ypu perskaitęs itin įdomią knygą?
Jei tai istorija apie James Bond, žiū, tampi ryžtingesnis ir drąsesnis. Jei apie Spartos didvyrius- pasiruoši žūtbūtinei kovai, o jei netyčia peržiūri naują “Downtown abatijos” seriją, pradedi elgtis it tikras aristokratas.
Taip jau yra- gerai papasakotos istorijos negali mūsų nepaveikti. Mes gi esame... kas? Tai, ką pasakojame, ar ką mums papasakojo apie mus, šeimą, tautą ir net visą pasaulį.
Bet kalba ne apie tai.
Suvokęs, kokia yra tikroji pasakojimo galia, pradedi pasakoti kitaip- atsakingai: įdomiau, dinamiškiau, išraiškingiau, stebi, kaip pasakojimo gija įpina klausytojus į tikrą transą, leidžia jiems užmiršti visa, kas vyksta aplinkui, ir susivienyti...tavo pasakojime. Įstabus, mesmeriškas jausmas , komunikacijos viršūnė, jei jau taip.
Kaip pasikeiti, suvokęs, kad visada turi ką ir gali įtraukiančiai papasakoti?
Kardinaliai: tarsi gautum visraktį žmonių dėmesiui valdyti.
Įsivaizduok, kaip pasikeistum, ir kaip pasikeistų tavo veiklos perspektyvos, jei staiga prarastum bet kokią baimę įtaigiai pasakoti apie svarbius dalykus kiekviena galima proga- ar klientams, ar vaikams, ar valdžiai ar akcininkams. Kiekvienas pasakojimas yra kūryba, tad nustojęs bijoti...kurti, tampi menininku. Ir tai žinai ;) Pradedi kitaip suvokti ir save, ir visa kita, pastebėti nepaprastas istorijas, dramas ir ypatingus dalykus net ten, kur kiti jų dar, ar jau nebepastebi.
Sakau.
Pastebėk, jog geri pasakotojai dažniausiai ir yra geriausi mokytojai, efektyviausi pardavėjai ar iškiliausi vadovai. Jie sugeba įvertinti aktualius iššūkius iš karto keliais lygiais, parinkti vaizdingas analogijas ar paraboles, ir pasiūlyti netikėtas, tačiau priimtinas išeitis iš dramatiškiausių situacijų. Žinoma, geriausiai pasakotojus ruošia gyvenimas- išbandymai ir patirtis, tačiau net ir jaunas žmogus gali išmokti puikiai pasakoti, jei tik intensyviai praktikuosis.
Kaip?
Paprastai.
Kasdien.
Pradžiai verta išmokti užtikrintai papasakoti kad ir keletą tikrai gerų, užtikrintų anekdotų –tai itin smagus būdas praktikuotis kasdien, juolab, kad humoras yra itin subtilus dalykas, ir net geriausias anekdotas, pasakytas nekaip, ne laiku ir ne vietoje gresia fiasko. Būtent todėl visiems, nemėgstantiems pasakoti anekdotų, ir verta juos rinkti, įsiminti ir pasakoti- pagerės ir atmintis, ir pasakojimo formos, o kelios nedidelės nesėkmės pradžioje galų gale virs smagiomis istorijomis anekdotų kolekcijai. Juolab, kad sugebėjimas prisiminti daug anekdotų ir juos išraiškingai pasakoti itin lavina homo fabula naratyvinius sugebėjimus: turi išmokti laiku nutilti, valdyti dėmesį, hiperbolizuoti ir kalbėti itin raiškiai, ir, kas be ko, parinkti tinkamą anekdotą kiekviena proga. Atlygis už šią praktiką- daugeriopas: lengvai tapsi bet kurio vakarėlio siela, ir pakankamai drąsiu pasakoti kad ir didžiausiai auditorijai taip, kaip nori, ir verta pasakoti.
Verta visada turėti pasiruošus trumpų intriguojančių užuominų apie save, projektus, karjerą, veiklą, gimimo vietą ar šalį- tada net ir paprasčiausio pokalbio metu turi progą sudominti pašnekovą ir papasakoti daugiau. Pavyzdžiui, jei su kažkuo susipažindamas pamini, kad esi iš Justiniškių, turėk pasiruošęs ir “raziną”: kažką paprasto, bet įdomaus apie šią gyvenvietę. Tarkim, “mano žmona jas vadina “Klaikyniškėm”- jei Justiniškės tavęs kažkodėl nebežavi, ar “tai paskutinis Vilniaus rajonas, kurį perskros aplinkkelis” ir pan. Jei užsimini, kad esi programuotojas, gali užsiminti, jog geriausiai programuoji kavos aparatus, nes kitaip jie neišlaikytų perkrovų, arba paminėti kokį įdomesnį projektą. Geriausius mini pasakojimus atrasi tik tada, kai nuolat išbandysi naujus, svarbiausia- drąsiai praktikuotis.
Verta mokytis užduoti neįprastus, kitokius klausimus, skelbti naujas temas- taip lengva ne tik intriguoti pašnekovus, bet ir pakviesti juos geriau suvokti dalyko, apie kurį šnekama, esmę. Pavyzdžiui, su pardavimo vadybininkais galima kartais paspekuliuoti, kaip geriausia sumažinti pardavimus, su mokiniais- pasikalbėti apie tai, kaip mokytis, kad gautum tik dvejetus ir t.t. Priverčia pagalvoti apie įprastus dalykus kitaip. O tai visada vertinga.
Ir žinoma, verta sudalyvauti STORYGYM pratybose- čia vos per kelias dienas turėsi daugybę progų išbandyti save, pasakodamas vis naujus dalykus vis naujiems žmonėms, nuolat improvizuodamas, tad paskutinės tavo baimės kalbėti užtikrintai ir įdomiai išnyks it koks blogas sapnas.
Sakau nepagražindamas- tiesiog šis mokymų būdas jau šauniai pasiteisino.