Background Image

# 139 | Afirmacijos

Post Image
VASARIO 16

139 | Afirmacijos


“Man niekas nėra sakęs, kad esu graži, kai buvau maža mergaitė. Visoms mergaitėms būtina sakyti, kad jos simpatiškos, net jei jos taip neatrodo” ― Marilyn Monroe

O jei nei mažoms, nei jau užaugusioms mergaitėms (ir berniukams, žinoma) niekas taip ir nepasako ko nors gražaus?

Dar liūdniau, jei jos taip ir nepasisako ko nors gražaus ar įkvepiančio pačios sau.

Gal mano, kad tokie pasisakymai, kaip ir įvairiausi “pasitvirtinimai”, afirmacijos, mantros ir t.t. jų neveikia?

Mokslas ir gyvenimas teigia priešingai.

Veikia.

Dar ir kaip.

Net nesvarbu, ar ištari jas tyliai, balsu, ar šūkauji mintyse.

Pavyzdžiui, jei jau nusprendei, kad esi nevykėlis, ar nevykėlė, net nesąmoningai rasi šimtus progų tai sau įrodyti. Čia kaip nusipirkęs raudoną automobilį- staiga gatvėse matai vien raudonus. Taip ir su nesėkmėm- jos po vieną nevaikšto.

Pradedi registruoti, analizuoti, reitinguoti savo nusivylimus- ir voila, welcome to the club.

Narystė čia- nemokama. Priima visus. Įrodžiusius.

Ir net jei dar neradai tiek progų įrodyti, kad esi nevykėlis (-lė), užtenka nuosekliai ir įkyriai sau kartoti, kiekviena įmanoma ar neįmanoma proga, tinkama intonacija- “durnius”, “asilas”, “nevykėlis”, “stabdys”, “gaidys”, “kvailys” (įrašyk savo mėgstamą epitetą čia):................- voila vėl, va ir įsirodysi.

Afirmacijos veikia taip.

Gera naujiena šiuo atveju tik viena, bet svarbi: tai, kad galų gale patiki tuo, ką sau sakai, reiškia, kad bent jau šiais vertinimais pasikliauni. Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Jei pradėsi kalbėtis su savimi pozityviai, įkvepiančiai ir optimistiškai ir ne šiaip tik deklaruodamas įvairias siekiamybes- labai tikėtina, jog pagaliau imsi savimi pasikliauti labiau.

Pasikeisi. Į gera. Savivertė išaugs, energijos į valias atsiras, psichosomatinių sutrikimų išvengsi ir šiaip, dažniau jausiesi puikiai be jokios svarios priežasties. Argi ne šaunus būdas gyventi?

Ir bent jau nekrėsi sau kiaulysčių, kitaip sakant- neprisišnekėsi įvairiausių nesąmonių, kurios, įtaigiai sukalbėtos, dar va, pradėtų tamstą slėgti, gniuždyti, panardintų į depresiją, priklausomybių liūną, apatiją, bejėgiškumą ar dar ką negero.

Įrodymų, kad taip gali atsitikti- apstu. Turbūt ir tau tenka sutikti žmonių, kuriems kažkas- ar jie patys sau- galas žino ko ir pri(si)šnekėjo. Didi žodžio galia- liūdniausia, kad jie tais pri(si)šnekėjimais tiki. Kaip kad anksčiau nužiūrėjimais Lietuvos kaime tikėdavo.

Pavyzdžiui, įsiteigia sau, kad jiems niekados nebelemta tapti X, ar Y, ar Z, ar rasti antrąją pusę, ar pakeisti darbą, ar užsiimti verslu, ar mokytis kažką naujo, ar užsidirbti oriam gyvenimui, ar pasveikti nuo chroniškos ligos, ar atsisakyti kenksmingų įpročių, sulieknėti ir t.t.

Tačiau galima save užkalbėti ir kitaip- daug veiksmingiau, pozityviau ir maloniau. Net ir paprasčiausios afirmacijos veikia žmoniją jau tūkstančius metų: tai ir maldos, ir mantros, ir reklaminiai lozungai, partijų šūkiai ar kompanijų moto. Šiandien tiek įtaigos, tiek socialinės įtakos specialistai sutaria- afirmacijos gali būti itin veiksmingu būdu keisti savo elgesį ir nuostatas, ypač jei jos yra ne tik deklaruojamos, bet dar ir interaktyvios.

Tuoj.

 

Vaziuoja per kalnus nlp mindgasmic neziuri i kelia

 

Svarbiausia:

Tu irgi gali susikurti motyvuojančius, įgalinančius, veiksmingus paraginimus- ar afirmacijas- sau, dabar pat, vietoj to, kad vadovautumeisi kitų sukurtomis, greičiausiai net neįsisąmonintomis nuostatomis. Pasidalinsiu, kaip tai galima daryti truputį kitaip. Ne šiaip kartojant kokias gražias afirmacijas apie save- tai gali ir papūgos, bet efektyviau. Kai įsitikinsi, kaip gerai tai veikia tau, galėsi išmokyti ir kitus.

Pirmiausia: pozityviai

Beprasmiška sau konstatuoti ką nors neigiamo, ir tikėtis, jog taip savimonė pasikeis. Pavyzdžiui, kartoti sau, kad “aš nesu visiškas nevykėlis”. Ką iš tikrųjų taip teigi, sau? Kad tu tik truputį ar gan didelis nevykėlis. Menka paguoda.

Antra: drąsiai

Neveiksminga sau teigti, kad nori, pavyzdžiui, “numesti” viso labo tik (ar net) 8 kg. “Numesi”, žinoma, tačiau greičiausiai jie grįš it bumerangas, ir dar su kaupu, nes tiek ir tenorėjai. Geriau įrodyti sau daug daugiau, pavyzdžiui: “aš pakeičiau savo gyvenimo būdą taip, kaip norėjau: valgau sveikai, judu daug ir puikiai moku atsipalaiduoti, dabar ir kasdien”.

Trečia: užtikrintai

Jei, pavyzdžiui, nusprendei nuo šiol sportuoti, ir sakai sau- “nuo rytojaus sportuosiu”, gėda pelėda- meluoji sau, kaip ir n kartų iki šiol. Ne geriau yra teigti: “mėginsiu sportuoti” ar “stengsiuosi sportuoti”...faktas, stengsiesi. Norėčiau pamatyti, kaip tai vyksta. Teoriškai arklys, praktiškai neatsikels. Bet va, jei pasakai sau: “šiandien sportuoju smagiai ir daug”- esamuoju laiku, kur besidėsi...kaip mat užsidėsi sportbačius ir kartosi savo afirmacijas jau bėgdamas.

Ketvirta: išsiasmenuok

Pastebėk, kaip stiprėja net paprasčiausių afirmacijų poveikis, jei sakai jas sau keliais asmenimis, o ne tik taip, kaip įpratęs, pirmuoju asmeniu. Pavyzdžiui: “Aš esu labai užsispyręs ir siekiu savo tikslo tol, kol pasiekiu”. Puiku. Dabar antruoju asmeniu: “Tu, Vidai, esi labai užsispyręs ir sieki savo tikslo tol, kol pasieki”. Užtikrintai. Ir trečiuoju: “Jis- Vidas- yra labai užsispyręs ir siekia savo tikslo tol, kol pasiekia”. Jauti?

Penkta: įveik vidinį kritiką

Būtent. To ir verta siekti: leisti sau kvestionuoti nuostatas. Tiek žmonių kenčia nuo savo arogantiško, išsikerojusio vidinio kritiko, kuris sabotuoja praktiškai viską, ką jie besumanytų. Štai geras būdas jį pažaboti- išmokau iš dr. Bill O’Hanlon, jauniausiojo dr. M.H. Ericsono mokinio.

Darom taip:

  • Susikuriam kokią šaunią, mobilizuojančią afirmaciją.
    Tada duodam ją sutaršyti vidiniam kritikui: visą, ar dalimis, iš esmės, ar tik detales; Kiekvieną kritiką ar repliką užsirašom.
    Palaukiam, kol vidinis kritikas išsisems ar galų gale pasibodės kritikuoti- net jei teks ilgai ilgai palaukti, lai išsikalba tas kritikas;
    Pakoreguojam – jei tik reikia- afirmaciją sau. Dabar ji- užgrūdinta kritikos. Stipresnė. Ir akivaizdžiai įtikimesnė, nes nebėra viso labo tuščia deklaracija.

Pavyzdžiui:

Afirmacija: Aš sugebu valdytis ir imtis iniciatyvos net sunkiausiose situacijose.
Vidinis kritikas: Na jau na...Sugebi valdytis? O kaip valdeisi tada, kai ėmei rėkauti ant bendradarbių? Sunkiausiose situacijose? Čia kai nerandi dantų šepetuko? Iniciatyvos... iniciatyvos panikuoti, tai jau taip. Pasižiūrėk į save...tau tuoj panikos priepuolis prasidės...Ką dar čia išsigalvosi, menkysta tu... Tu tiesiog liurbis. Apsimetėlis. Slėpkis tu... Normaliems žmonėms nereikia valdytis...Tik ligoniams reikia duoti raminančiųjų...Kokias sunkias situacijas tu bepatyrei gyvenime, lepūnėli tu... Net dabar negali susivaldyti nesipūtęs. Pažiūrėčiau, kaip elgtumeisi iš tikrųjų kritinėje situacijoje...matyt, būtum pirmas į krūmus...pagyrūnas. Ech...ką čia bepridursi.
Pakoreguota afirmacija: Aš mokausi veikti maksimaliai efektyviai ir imtis iniciatyvos bet kurioje situacijoje.

Išvados: taip pakoreguota, kritikos išmėginta afirmacija leidžia mokytis iš bet kurios situacijos, nevengti iššūkių ir sunkumų, netgi priešingai- nerti tiesiai į juos. Tai labiau mobilizuojanti nuostata, leidžianti perprasminti “sunkias” situacijas kaip galimybę aktyviai mokytis ir tobulinti įgūdžius.

Beje, būtent toks, interaktyvus vidinis monologas ar... dialogas turi mums daug didesnį poveikį, nei paprastos deklaracijos, net ir pačios pozityviausios- akivaizdu, kad ir kaip pakiliai kartotum “aš supermenas”, “aš supermenas”...perėjoje nesustojusio autobuso neįveiksi.

Tai teigia ir neseniai atlikta šauni vidinio dialogo studija- ji ne apie galimybes rungtis su autobusais, bet apie tai, kaip skiriasi vidinių deklaracijų ir perklausimų poveikis. Pasirodo, paprasčiausiai užduodami sau klausimus, kvestionuodami savo afirmacijas tampame labiau motyvuoti veikti ir keisti savo elgesį, nei tik deklaruodami- negatyviai ar pozityviai- savo norus ar ketinimus.

Tad jau rytoj ryte, kai eilinį kartą sušuksi- ar tiesiog meiliai pažnabždėsi sau, kad laikas keltis, turėsi puikią progą išmėginti, kas geriau veikia: ar paprasta afirmacija: “Aš galiu atsikelti kada tik panorėjęs”...ar veik retorinis klausimas: “Kodėl turiu tučtuojau atsikelti?”.

Tikiuosi, puikiai žinai, kodėl.

O jei ne- gal dar nesikelk. Nieko tokio. Dangus nenugrius. Pasivartysi pusdienį, kitą, net trečią, ir pagaliau galėsi susivokti- kodėl turėtum, kodėl reikia, o gal ir visai ne, ir kodėl gi verta keltis.

Tučtuojau.